Renesanso prieskoniu pagardinta kultūros popietė Prienų krašto muziejuje

Daugiau nei dešimtmetį per Lietuvą vingiuojantis „Muziejų kelias“ šiemet įvairiuose Lietuvos miestuose lankytojų laukia su prgrama „Europos ženklai Lietuvoje: Renesansas“. Šia proga rupgjūčio 2 dieną giliau pažinti Renesanso epochą, jai būdingą pasaulėjautą kvietė ir Prienų krašto muziejus.

Su Renesanso epocha lankytojus supažindino Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė Svaja Gudžiūnienė ir muziejaus direktorės pavaduotoja, vyr. rinkinių kuratorė Ernesta Juodsnukytė.

Įprastai Renesansas datuojamas XIV–XVI a., o Lietuvoje šios epochos mąstymo ir kultūros formos pradėjo ryškėti kiek vėliau – XV a. pabaigoje – ir truko iki XVII a. vidurio. Anot Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkės Svajos Gudžiūnienės, Lietuvoje Renesanso formavimuisi pradžią davė Lietuvos didikų ir bajorų vaikų studijos Vakarų Europos universitetuose.
Kaip pastebi S. Gudžiūnienė, nors humanistinį išsilavinimą turinčių žmonių buvo jau didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvare, proveržis įvyko 1519 m., kai Žygimantas Senasis vedė Milano kunigaikštytę Boną Sforcą. Būtent ji į Lietuvą ir Lenkiją atsivežė italų architektų, dailininkų, Renesanso dvasia išauklėjo ir Žygimantą Augustą. „Su Bonos vardu siejamas įvairių naujovių įdiegimas – nuo šakutės naudojimo iki įmantrių pokylių šokių. Jos ir Žygimanto Augusto iniciatyva renesanso stiliumi buvo perstatyta Vilniaus žemutinė pilis, svarbiausias lietuviškas Renesanso architektūros paminklas“, – susirinkusiesiems pasakojo muziejininkė.
Renesanso epocha pasižymėjo ne tik išskirtine architektūra, kurią Lietuvoje mena: VU Alumnato rūmai, Aušros vartai, Biržų pilis, Kauno ir Kėdainių rotušės, Valdovų rūmai ir kiti pastatai, bet ir savitomis virtuvės tradicijomis. Prienų krašto muziejaus direktorės pavaduotojos, vyr. rinkinių kuratorės Ernestos Juodsnukytės teigimu, šiuo laikotarpiu maistas tapo diskusijų tema, o jo vartojimas – svarbiu ceremonialu. „Renesanso laikotarpiu aukštuomenės virtuvėje baigėsi mėsos „vienvaldystė“. Racione daugėja daržovių, kurios buvo naudojamos ne vien sriuboms, bet ir garnyrams ar troškiniams. <…> Svarbią vietą racione taip pat užėmė pieno produktai, ypač sūris, atsirado dar viena naujovė – ryžiai“, – apie Renesanso epochos virtuvės ypatumus pasakojo E. Juodsnukytė.
Kaip ir minėta, Lietuvoje ryškus Renesanso proveržis siejamas su Bona Sforca, kilusia iš Italijos, kur Renesanso pasaulėjauta reiškėsi ryškiausiai. Bonos prosenelio Frančesko dvare kadaise dirbo ir žymiausias Renesanso virėjas – Martinas de Rosis. Savo knygoje „Maisto gaminimo menas“ jis akcentavo patiekalo kokybę ir sudėtį, o ne pateikimo formą. Jo receptai suformavo Italų virtuvę, kuri turėjo didelę įtaką ir Lietuvos bei pasaulio virtuvėms.

Renginio dalyviai buvo vaišinami Minestronės sriuba.

Anot E. Juodsnukytės, Bona Sforca augo aplinkoje, kur teatralizuotos ir gausios puotos buvo įprastas dalykas, o jas sukurti padėdavo pirmas oficialiai pripažintas vegetaras Leonardas Da Vinčis. Įdomu tai, jog, kai 1517 m., jauniesiems būnant atskirai, įvyko Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo vestuvės, puotos metu buvo patiekta 50 skirtingų patiekalų.
B. Sforcos iniciatyva Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje atsirado ir sodas, kuriame augo agrastai, vyšnios, serbentai, ligustrai, kukmedžiai. Jos dėka imta auginti iki tol mūsų kraštuose nežinomas daržoves: kaliaropes, porus, petražoles, pastarnokus, špinatus, šparagus ir artišokus.
Pasak muziejaus direktorės pavaduotojos, galima teigti, kad miltiniai patiekalai ant mūsų stalo atsirado nusižiūrėjus Bonos Sforcos virėjų receptus. Patiekalai ir jų receptai migravo tarp skirtingų socialinių sluoksnių virtuvių. Lazanijos patiekalas virto paprastesne versija – skryliais, o zacirka labai panaši į itališką sriubą zanzarelli.
Anot E. Juodsnukytės, Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos rezidencijoje Vilniuje buvo kepami ir tortai, gaminami makaronai, lazanija, maisto gamyboje naudotos alyvuogės ir alyvuogių aliejus.
Deja, Žygimantui Augustui slapta vedus Barborą Radvilaitę ir pašlijus motinos santykiams su sūnumi, daugybę pokyčių į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės virtuvę ir pasaulėjautą įnešusi B. Sforca paliko LDK ir grįžo į Italiją.
Prienų krašte neturime Renesanso epochą atspindinčių architektūrinių paminklų, tačiau po trumpų pranešimų muziejininkės pakvietė Renesanso epochą pažinti, degustuojant Minestronės sriubą. Tai paprastas kaimiškas patiekalas iš šviežių sezoninių daržovių, tačiau ne vienas Leonardo da Vinčio biografas yra užsiminęs, jog tai buvo vienas mėgstamiausių šio menininko patiekalų.
Rimantė Jančauskaitė