Galia būti ir veikti

Apie Kazimierą Skučą – iš LGGRTC istoriko ir dukterėčios lūpų
2024 m. liepos 24 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyboje vyko paskaita apie istorinę asmenybę – paskutinės tarpukario Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidaus reikalų ministrą brigados generolą Kazimierą Skučą (1894-1941).
Renginyje dalyvavo VSAT vadas generolas Rustamas Liubajevas, pasieniečių bendruomenės nariai, didelė dalis jų iš skirtingų Lietuvos miestų prisijungė ir nuotoliu, Pasieniečių klubo nariai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas, istorikas Rytas Narvydas pristatė svarbiausius K. Skučo biografijos faktus, papasakojo apie jo eitas pareigas, veiklą, sąsajas su pasieniu bei tragišką šios neeilinės asmenybės lemtį.
Viešnia iš Kauno, ilgametė žurnalistė, Kazimiero Skučo dukterėčia Virginija Skučaitė, rodydama per ilgus metus surinktas dėdės, vidaus reikalų ministro, brigados generolo K. Skučo istorines nuotraukas, dokumentus bei sukurto dokumentinio filmo fragmentus, jautriai (ne kartą su ašaromis akyse) pasakojo apie savo dėdės tragišką likimą.
V.Skučaitė trisdešimt metų rinko medžiagą apie dėdę ir parašė apie jį knygą „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“. Leidinį 2021 m. išleido LGGRTC Leidybos skyrius. Knygos autorė parašė scenarijų ir trijų dalių dokumentiniam kino filmui ,,Traukinys į mirtį“, kai dvylika tarpukario Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnų buvo 1940 metais išvežti į Maskvą ir tenai sušaudyti. Sukurta pirmoji dokumentinio filmo dalis 2021 metais buvo parodyta per LRT.
Šio LRT kurto filmo idėjos bendraautorius –LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas R.Narvydas. Dar anksčiau 2017 m. rugpjūtį šis istorikas kartu su knygos autore vyko į Maskvą dėl „Komunarkoje“ nužudytųjų palaikų suradimo bei jų atminimo įamžinimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ekspertas padėjo susipažinti su FSB Centriniame archyve saugoma archyvine Kazimiero Skučo baudžiamąja byla.
Renginio metu buvo pabrėžta, kad žurnalistės V. Skučaitės knyga ir dokumentinis filmas šiurpių Rusijos nusikaltimų Ukrainoje akivaizdoje yra dar vertingesnis ir įgauna naują prasmę, nes primena, jog SSRS visada vykdė klastingą politiką ir žudė, trėmė nekaltus Lietuvos žmones.
„Šiandien prisiminėme, daugiau sužinojome apie Kazimierą Skučą – vieną iš Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių, Lietuvos Respublikos XX ir XXI Vyriausybių vidaus reikalų ministrą (1939–1940 m.) Dėkoju Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui už bendradarbiavimą bei įdomų pristatymą, pasakojimą, kuris praplėtė susirinkusiųjų ir klausiusiųjų pasieniečių akiratį, atskleidė istorijos faktus, ypatingai svarbius ir šiandien, rusų vykdomo karo Ukrainoje akivaizdoje“ – sakė VSAT vadas generolas R. Liubajevas.

Duotas garbės žodis generolui kainavo gyvybę
Kazimiero Skučo 130-osioms gimimo metinėms

„1989-ieji. Parėjusi iš darbo į namus krūptelėjau – svetainėje ant stalo degė juodu kaspinėliu perrišta žvakė. Šalia jos gulėjo nedidelis juodai apvedžiotas nestandartinio formato pilkšvo popieriaus lakštas su tekstu. Tėvas sėdėjo nuleidęs galvą. Kas jį taip prislėgė, supratau perskaičiusi tą lakštą. Tai buvo jo brolio, paskutinio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro, brigados generolo Kazimiero Skučo mirties liudijimas. Štai tik tada, 1989-aisiais, mano tėvas Pranas Skučas pagaliau oficialiai įsitikino, kad jo brolis buvo sušaudytas Maskvoje ir tai įvyko 1941 m. liepos 30-ąją.“ – Iš R. Skučaitės knygos „Traukinio į mirtį pėdsakais“. 

Brigados generolas Kazys Skučas.
(Nuotrauka iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo)

Lietuvos kariuomenės savanoris, brigados generolas Kazimieras Skučas gimė 1894 m. kovo 13 d. Marijampolės apskrities Veiverių valsčiaus Mauručių kaime, ūkininkų šeimoje. 1911 metais, baigęs Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo įvairiose Lietuvos vietovėse. 1914 metais įstojo į Peterburgo  mokytojų institutą, tačiau jo nebaigė, kadangi prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1915 metais jaunuolis pašaukiamas į Rusijos kariuomenę ir siunčiamas mokytis į karo mokyklą Ukrainoje. Ją baigęs K. Skučas su 249 pėstininkų pulku siunčiamas į Rumunijos frontą. Šiuose apkasuose kariavo iki bolševikinės revoliucijos. Rusijos kariuomenėje prasidėjus suirutei, pasitraukė iš dalinio ir atvyko į Voronežą. 1918 m. birželį su šeima pasiekė Vilnių. Vėliau apsigyveno Dauguose (Alytaus rajone) ir buvo paskirtas Alytaus miesto komendantu.
1919 m. sausio 15 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulką. Kiek vėliau, kadangi buvo carinės kariuomenės karininkas ir turėjo patirties, buvo paskirtas Marijampolės, dar vėliau Suvalkų miesto karo komendantu.
1924 m. baigė Vytauto Didžiojo karininkų ir Aukštesniųjų kariuomenės viršininkų kursus. K. Skučas greitai kilo karjeros laiptais. 1924 metų rugsėjo 12 d. paskirtas  Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo valdybos operatyvinio skyriaus viršininku, 1925 metų lapkričio 1 d. paskirtas Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektoriumi. 1926 m. rugsėjo 1 d. Kauno įgulos komendantas. 1928 m. sausio 3 d. pulkininkas K. Skučas jau vadovauja 2-ajai pėstininkų divizijai bei tampa Kauno įgulos viršininku. Tais pačiais metais lapkričio 23 d. jam suteiktas  pulkininko laipsnis.
Kazys Skučas nuo 1930 m. kovo 9 d. iki 1934 m. balandžio 25 d. buvo Lietuvos Karininkų Ramovės Pirmininku; bendradarbiavo kariškoje spaudoje ir buvo pirmasis karininkų žurnalo „Kardas“ redaktorius. 1934 m. gegužės 1 d. jis buvo paskirtas Lietuvos karo atstovu Sovietų Sąjungai Maskvoje, o 1938 m. gruodžio 23 d. – Karo mokyklos viršininku. 1939 m. vasario 16 d. suteiktas brigados generolo laipsnis. Tų pačių metų kovo 26 d. paleistas atsargon ir kovo 27 d. Respublikos Prezidento A. Smetonos paskirtas vidaus reikalų ministru. Tačiau 1940 m. birželio 13 d. buvo atleistas, nes SSRS vyriausybės buvo kaltinamas organizavęs SSRS karinių bazių Lietuvoje karių grobimą ir šių bazių šnipinėjimą.

K. Skučo tėviškės vieta.

Generolui  K. Skučui  nepalankūs įvykiai prasidėjo 1940 m. pradžioje. O šios tragedijos užuomazga įvyko 1940 m. birželio 12 d., kada Lietuvos Vyriausybės ministras pirmininkas A. Merkys grįžo iš Maskvos. Kaip tik tada jis pranešė prezidentui A. Smetonai, jog Maskva reikalauja, kad vidaus reikalų ministras K. Skučas atsistatydintų, o Saugumo departamento direktorius A. Povilaitis skubiai būtų atleistas iš pareigų.
Naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją Lietuvos vyriausybė gavo Maskvos ultimatumą su trimis punktais:
„Pirma. Nedelsiant atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą generolą K. Skučą ir saugumo departamento direktorių A. Povilaitį, kaip tiesioginius provokacinių veiksmų prieš sovietų kariuomenės įgulas Lietuvoje kaltininkus.
Antra. Nedelsiant sudaryti Lietuvoje tokią vyriausybę, kuri būtų pasirengusi ir pajėgi užtikrinti, kad Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartis bus garbingai vykdoma, o sutarties priešai bus ryžtingai sudrausminti.
Trečia. Nedelsiant užtikrinti laisvą sovietų kariuomenės dalinių praleidimą į Lietuvos teritoriją, garantuoti jų paskirstymą svarbiausiuose Lietuvos centruose taip, kad jų pakaktų užtikrinti savitarpio pagalbos sutarties vykdymą ir užkirsti kelią provokacijoms prieš sovietų įgulas Lietuvoje.“
1940 m. birželio 15-osios naktis Lietuvai buvo siaubinga. Prezidentas A. Smetona buvo pasiruošęs svarstyti tik vieną iš trijų ultimatumo punktų – naujos vyriausybės sudarymą. Teisti K. Skučo ir A. Povilaičio jis nesutiko, nes šie, pasak jo, nieko bloga Lietuvai nepadarė.
Tą patį birželio 15 dienos rytą teisingumo ministras Antanas Tamošaitis ir ministras pirmininkas A. Merkys pasirašė įsakymą K. Skučą ir A. Povilaitį suimti.  Tuo tarpu prezidentas A. Smetona, įvertinęs Lietuvos padėtį po ultimatumo, nusprendė palikti šalį. Prezidentas dar paragino bėgti iš Lietuvos ir K. Skučą su šeima, tačiau generolas atsisakė. „Nebėgsiu. Man išbėgus, kiti turės atsakyti,“ – kiek pagalvojęs apie liekančių Lietuvoje pareigūnų atsakomybę pasakė K. Skučas. Į tai prezidentas sureagavo taip: „Kitų neišgelbėsi… Būsi bergždžia auka“.
K. Skučas ir A. Povilaitis apie ultimatumo reikalavimų vykdymą žinojo, tad turėjo galimybę išsigelbėti ir pasitraukti į Vokietiją, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo. Abu pareigūnai neketino palikti savo šeimų Lietuvoje, todėl birželio 15-osios rytą dviem automobiliais visi išvyko į Pašvenčio miestelį (Tauragės apskritis), kur gyveno A. Povilaičio brolis, visai šalia Vokietijos sienos. Beje, K. Skučas ir A. Povilaitis iš Kauno išvyko su A. Merkio žinia ir buvo davę jam garbės žodį, kad, be vyriausybės leidimo, sienos nekirs. Pagal raportą, K. Skučas buvo suimtas birželio 15-ąją, 18.25 val. išvežtas tardymui į Kauno VI forte veikusį Kauno kalėjimo drausmės dalinį.
Liepos 23 d. K. Skučas ir A. Povilaitis traukiniu buvo vežami į Maskvą, kur prasidėjo ilgi tardymai. Maskvoje K. Skučui buvo iškelta Sovietų sąjungos valstybės saugumo liaudies komisariato byla Nr. 1811. Pirmą kartą jis buvo tardomas 1940 m. rugsėjo 13-14 d. Pirmoje apklausoje K. Skučas turėjo papasakoti, kodėl vyko į Vokietijos pasienį. Jau rugsėjo 18-ąją tardytojas vyr. ltn. Koževnikovas (tardytojo vardas byloje neatskleistas) K. Skučui paskiria kardomąją priemonę – suėmimą: „motyvas – provokacijos prieš sovietinės armijos įgulas ir šnipinėjimą 1934–1938 m. K. Skučui dirbant Lietuvos karo atašė Maskvoje“, provokacinių veiksmų prieš Lietuvoje dislokuotus karinius dalinius, žiaurių veiksmų prieš Lietuvos revoliucinį judėjimą organizavimas. Tačiau sovietų saugumas konkrečių įkalčių neturėjo ir įrodymų nebuvo surinka, visus kaltinimus generolas argumentuotai paneigė, deja, į tai nebuvo atsižvelgta. K. Skučą tardė ilgai ir varginančiai. Kartais po keletą dienų iš eilės. Tardymas tęsdavosi 6-7 valandas, paprastai naktimis.
Lemtingą 1941 m. liepos 8-ąją, vykusiame uždarame Karinės kolegijos posėdyje buvo nutarta nekviesti nei kaltinamojo, nei liudytojų, nei gynybos atstovų, ir K. Skučas buvo nuteistas mirties bausme.
Straipsnio pradžioje, citatoje, buvo paminėta, kad apie K. Skučo likimą artimieji sužinojo tik 1989 m., oficialiame laiške iš Maskvos buvo parašyta, kad K. Skučas 1941 m. liepos 30 d. buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje. Po ilgų ieškojimo metų generolo dukterėčiai, žurnalistei Ramutei Skučaitei, pavyko išsiaiškinti, kad dėdės palaikai buvo užkasti specialiam NKVD objekte „Komunarka“ Pamaskvėje. Visa generolo K. Skučo istorija sugulė į Virginijos Skučaitės knygą „Traukinio į mirtį pėdsakais“.
Už nuopelnus Lietuvai brigados generolas K. Skučas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinu, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių medaliu.
2024 m. kovo 13 d. Mauručiuose, generolo tėviškės vietoje, prie jam pastatyto paminklo, Veiverių seniūnijos bendruomenės atstovai paminėjo Kazimiero Skučo 130-ąsias gimimo metines. Prisiminėme Kazimiero Skučo skaudžius biografijos faktus, kurie verčia susimąstyti apie gyvenimo laikinumą ir žmogaus stiprybę, atlaikant gyvenimo smūgius. Didžiuojamės savo krašto didvyriu ir tikimės, kad generolo auka Tėvynei neliks užmarštyje.
Jovita Každailienė
Veiverių krašto istorijos muziejaus muziejininkė

Rengiant straipsnį remtasi šia medžiaga:
Virginija Skučaitė. Knyga: „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“. 20210730_skucas_biog.pdf – genocid.lt [Žiūrėta 2024 – 03 – 22]
Liepos 30-oji istorijoje. K. Skučo egzekucija – 8 diena.lt [Žiūrėta 2024 – 03 – 22]
Gen. Kazys Skučas neryžtingos vyriausybes auka (partizanai.org) [Žiūrėta 2024 – 03 – 22]
Išduoto tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro likimo istorija – genocid.lt [Žiūrėta 2024 – 03 – 22]
Žinojęs, kad turi būti suimtas, K. Skučas savo likimą pasitiko Tėvynėje – laikraštis „Gyvenimas“.