„Nenoriu, kad sugrįžtų metai“…

Laiko nesustabdysi… Apie laiko tėkmę, žmogaus gyvenimą joje per septyniasdešimt metų su jubiliejų atšventusiu Pranu Grinkevičiumi susitikome pasikalbėti Pieštuvėnuose, sodelyje, šalia jo paties statyto namo. Pokalbį palaikė ir žmona Janina, dukros Kristina ir Jurgita, sūnūs Povilas ir Tomas bei būrelis anūkų, su kuriais senelis labai draugauja. Ir, žinoma, su tais, kurie tą vakarą negalėjo svečiuotis. Iškart galima justi gilų, jiems patiems suprantamą ryšį – kai, Pranui besidalinant mintimis apie gyvenimą, dukros, žmonos akyse sužvilga ašaros, kai viena ar kita dukra papildo tėtį, ir išsivysto graži diskusija. Labai reta ir tai, kad taip vaikai brangintų šeimos nuotraukas, tarsi relikvijas saugotų daugybę jų, dar juodai baltų, kur močiutė ir diedukas, kur jų visų gyvenimai… Janina ir Pranas džiaugiasi septyniais anūkais ir anūkėle Agotėle. Laimingi tėvai, kai juos supa mylintys ir mylimi vaikai.

Džiaukimės vieni kitais, šiandiena ir gyvenimu, – ragina Pranas Grinkevičius iš Pieštuvėnų. Artimųjų apsuptyje, šalia paties rankomis statyto namo.

– Tiesiog džiaugiuosi gyvenimu. Reikia visada traukt tą gyvenimą į save, bet taip, kad nekenktum šalia esančiajam. O ir vaikus auklėt ne „pamokslais“, o asmeniniu pavyzdžiu, – dalijasi mintimis Pranas, nepamiršdamas papasakoti ir kaip skaito anūkams knygas.

Pranas ir Janina Grinkevičiai, švenčiant Prano 70-ties metų jubiliejų.

Ne tik jiems. Ir dabar dukra jam užsako, nuperka naujų knygų. Poeto Pauliaus Širvio eilėraščių knygą visą moka atmintinai. O domina išties viskas – istorija, politika, psichologija, biblija. Senelio pasakojimo atidžiai klausosi ir anūkai. „Vaikai, jūs neatsimenat?“ – šyptelėjęs Pranas pradeda atmintinai deklamuoti Juozo Erlicko eilėraštį „Kostiumas“, skirtą ir vaikams, ir suaugusiesiems. Paskui prityla, leidžia tęsti anūkams. Nors saulė jau laidos link, o šeima gyvena ūkiškai, bet nėra jokios skubos, visi ramiai kalbamės. Paklaustas, ar žiūri televizorių, šeimininkas atsako, kad tik pagrindines žinias įsijungia trumpam, o įvairių laidų klauso per Youtube ir kitus kanalus. Maga klausti, kada turi tam laiko? „Karvę melžiu ir klausau, ir muzikos pasiklausau. Daug yra informacijos. Bet atsirenku ir, žinoma, darau savo išvadas“, – patikina pašnekovas.
– Žinau, ką reiškia gyventi dūminėj pirkutėj. Trejus su puse metų gyvenom pamiškėj Krasausiškėse. Tėvas Juozas ir mama Marcelė – abu buvo kilę iš gausių šeimų, kuriose augo po aštuonis vaikus, – prisimena vaikystę Pranas. 

Anūkai – geriausi draugai..

Juozo ir Marcelės Grinkevičių šeimoje augo aštuoni vaikai, trys seserys – Bronė, Genutė, kuri jau iškeliavusi į Dangaus karalystę, ir Onytė, penki broliai – Pranas, Juozas, a.a Jonas, Algis ir Vytas. Žmona Janina taip pat užaugusi šeimoje, kurioje augo devyni vaikai. Prano mama dirbo fermoje melžėja, tėvas buvo statybininkas, stalius, savamokslis. Įsiterpusios dukros Kristina ir Jurgita prisimena ir tai, kad diedukas megzdavo virbalais ir kojines, ir kelnes, rišdavo šluotas. Pranas sako, kad tėvas mokėjo daug darbų – ne tik šluotas rišti, bet ir vėtyklas, kryžius dirbdinti, namus statyti. Išduoda paslaptį, kad ir karstą buvo pasidaręs. Beje, jis išlikęs. Visi į tai žvelgia su humoru, sako, kad ir pagulėt gerai, susidėt relikvijoms, o, be to, tai ir šeimos angelas sargas. Babą ir mamą, anytą Marcelę visi mena kaip labai darbščią, nuoširdžią, santūrią, vargo moterį, kuri gebėjo išlikti ori, ir to savo vargo niekam neparodyti. „Tokių žmonių reta“, – apie

Tėvai Marcelė ir Juozas su proanūke Ringaile Krasausiškėse.

anytą kalba Janina. Prisimena Pranas ir metą, kai dvylikos metų būdamas su mama eidavo keturis kilometrus karvių melžti į netoli Anglininkų buvusią fermą. Keldavosi ketvirtą valandą ryto. Karves melžė rankomis. Sako, kad aparatu taip ir neišmoko. Vaikai augino vieni kitus, dirbo viską, ką reikėjo. O į vakarėlius, kai jau paaugo, eidavo pas Kubą. Grodavo akordeonu kaimo muzikantai. Ir jaunimas susieidavo ir iš tolimesnių, ir iš aplinkinių kaimų. Mama mirė prieš dvylika, tėvas – prieš vienuolika metų. Krasausiškėse namai dar stovi, ir tegul stovi, nereikia parduoti – mano visi. „1957 metais atsikėlėm gyventi į Krasausiškes, ant mamos žemės iš pamiškės, ir gyvenom iki 1984-ųjų. Čia gimę ir visi vaikai. 1985 metais per speigą atsikraustėm į Pieštuvėnus, – tęsia pasakojimą Pranas. – Aš pats namą susiprojektavau ir pasistačiau“.

Kultūros darbuotojos A. Dapševičienės padėka P.Grinkevičiui.

Kolūkyje jis dirbo vairuotoju – ir sunkvežimį, ir lengvuosius automobilius, ir autobusą vairavo. Prisimena tą laikmetį visokį buvus.
Jubiliatas Pranas ne tik pats save vadina patriotu, visuomenininku, tokį jį pažįsta ir Pieštuvėnų bei aplinkinių kaimų žmonės. „Tegul visi dabar po keturis vaikus užaugina,“ – ir skaičiuoja, kiek padidėtų Lietuvoje gyventojų… Jis mena ir Sąjūdžio laikus, kaip rinko parašus Molotovo – Ribentropo pakto pasmerkimui. Surinko 140 parašų tuomet, stovėjo ir Baltijos kelyje. „Mūs giminėj iš artimų žmonių niekas neišvažiavę

Jiezno bažnyčioje. Dukros Jurgos, sūnaus Tomo, dukterėčios Evelinos Pirmoji komunija.

gyventi į užsienį. Gera ir gražu gyventi Lietuvoje. Tik kurk ir gyvenk, – tikina Pranas, užsimindamas ir apie daugiau iniciatyvų, kurių ėmėsi, imasi. Jo nuomone, nereikia būti pasyviam… Beje, Pranui Grinkevičiui teko pirmininkauti ir bendrovei „Pieštuvėnai“, kuri susikūrė 1992 metais, o 1995 m. iširo. „Išsiskirstėm draugiškai, baigdami kolektyvinį darbą. Viskas baigėsi“, – trumpai taria apie tuos metus.
…Taip įdomiai ir bėgo laikas. „Į gyvenimą reikia žiūrėti su lengva ironija, su humoru, niekuom nesipiktinti, juk ir neigiamam dalyke galima surasti teigiamo. Bet tai nereiškia, kad nieko nereikia daryti, tik laukti. Gyvenime kaip gamtoje – reikia mokėti ir

Grinkevičių šeima Prano sesers Bronės dukros Rasos vestuvėse.

kompromisą rasti. Jubiliatas sako nesuprantąs, kaip gali žmogus, negyvenęs tuo laikmečiu, kurį vieni vadina tarybiniu, kiti – sovietiniu, ką nors aiškinti, kaip buvo…
Gerbiamas Pranas Grinkevičius dar kartą dėkoja visiems jį pagerbusiems, prisiminusiems ir tikina, kad jam bus neįdomu, kas bus po to, kai numirs. Todėl linksmai, „Punelės“ vyrams grojant, giminių, draugų rate ir atšventė gimtadienį. Ir dar kartą pakartoja svečiams perskaitytą savo kūrybos trieilį: „Nenoriu, kad sugrįžtų metai,/ nenoriu, kad sustotų Laikas,/ nes aš esu laimingas šiandien/ tarsi mažas vaikas./ Mes šiandien šoksim, ūšim, uliavosim iki paryčių,/ o visa kita – eina po velnių“. Saulei besileidžiant, gražios šeimos apsuptyje, dar trumpai paklausiu Prano, o kas gi ta meilė? Jis atsako:
– Meilė neauga ant medžio, nenusiskinsi. Tai – procesas nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos…
…tebus gražus ir įdomus Laiko tęsinys Jus mylinčių, gerbiančių vaikų, anūkų, žmonos, giminių, draugų apsuptyje. Tikiu, kad dar susitiksim – juk tiek daug dar liko nepaklausta ir neišsakyta…
Palma Pugačiauskaitė