Devynioliktieji S.Moravskio skaitymai: broliai masonai ir mitai

Netoli nuo Birštono, Ustronės dvare (dabar Jundeliškės), maždaug dvidešimt metų gyvenęs ir kūręs gydytojas ir rašytojas Stanislovas Moravskis (1802–1853), paliko turtingą literatūrinių darbų palikimą, kuris iki šiol nepaliauja stebinti kūriniuose aprėptų temų įvairove, tai yra puiki „dirva“ jo kūrybos tyrinėtojams ir stimulas kasmet rinktis į tradicinius S.Moravskio skaitymus bei diskutuoti apie vis naujus jo kūrybos aspektus. Šiame renginyje jau buvo nagrinėtos dvarų, mokslo, patriotizmo, medicinos, muzikos, gėlininkystės, vaistininkystės, moterų ir kitos temos.

Birštono viešosios bibliotekos, „Gyvenimo“ laikraščio redakcijos, Birštono savivaldybės, kitų partnerių ir mecenatų iniciatyva liepos 19 dieną Birštono kurhauze įvyko jau devynioliktieji S. Moravskio skaitymai, kurių metu kalbėta apie žymaus dvarininko, gydytojo, rašytojo, filantropo ir laisvosios mūrininkijos santykį.

Dr. M.Daraškevičius.

Apie tai pranešime „Broliai masonai: keleri laisvosios mūrininkijos metai XIX a. Lietuvoje“ kalbėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas, vyriausiasis muziejaus rinkinių kuratorius dr. Žygintas Būčys, be to, pristatęs ir masonų draugijų struktūrą, pareigybes, laipsnius ir ritualus. Ar S.Moravskis priklausė masonams – pasaulinei brolijos principu veikiančiai organizacijai – tvirtų įrodymų, pasak jo, dar reikia ieškoti, bet rašytinių užuominų, tokių, kaip P.Malevskio laiškas bičiuliui, pakanka. Tiesa, 1821 metų Vilniaus ložių narių sąrašuose jo pavardės nėra (tų pat metų pabaigoje masonų veikla buvo uždrausta). Kita vertus, minimu laikotarpiu S.Moravskiui buvo 19 metų, o į laisvuosius mūrininkus buvo priimama nuo 21 metų. Pranešėjo teigimu, nuomonę, kad S.Moravskis galimai buvo vienas iš masonų, galėtų pagrįsti ta aplinkybė, jog S.Moravskio tėvas Apolinaras buvo vienos iš laisvųjų mūrininkų ložės narys, rašytojas artimai bendravo su šios draugijos nariais, tarp jų laisvai jautėsi, savo kūriniuose išsamiai aprašė žymių Lietuvos laisvųjų mūrininkų biografijas.

Renginio mecenatas R.Baranauskas eksponavo asmeninės kolekcijos dokumentą, susijusį su Lietuvos masonų veikla.

Praėjusių metų skaitymuose buvo pristatyta dr. Redos Griškaitės į lietuvių kalbą išversta vieno žymiausių to meto mūrininkų, S.Moravskio bičiulio, dailininko Juozapo Oleškevičiaus biografinė apybraiža. O kūrinyje „Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda“ ir rašytojas pats iš dalies prisipažino priklausęs šiai paslaptingai draugijai. Kita vertus, jo plunksnai priklauso ir žodžiai apie tai, kad „Slaptųjų draugijų šėlas iš tikrųjų lyg kokia epidemija visoje Europoje ir mūsuose…“ Jis yra išsireiškęs apie tai, kad neketina plačiau rašyti apie masonų draugijas, palikdamas kitiems tai padaryti…
Aktorius Andrius Bialobžeskis, skaitęs kelis fragmentus iš Moravskio kūrinių „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“ ir „Nuo Merkinės iki Kauno“ (į lietuvių kalbą vertė Reda Griškaitė), atskleidė rašytojo vaizdingai „nutapytą“ laisvojo mūrininko, filosofo, visuomenės veikėjo, Vilniaus kunigo Mykolo Dluskio (1760–1821) portretą. Renginio vedėjo, architektūros istoriko, architekto dr. Mariaus Daraškevičiaus teigimu, tai aktuali medžiaga moksliniams tyrinėjimams, nes to meto visuomenės elitas Rusijos imperijos aneksuotoje Lietuvoje gyveno tarytum dvigubą gyvenimą – viešą, išorinį, ir slaptą, ne visiems matomą, bet ne mažiau svarbų bręstant išsivadavimo judėjimui.
Dr. M.Daraškevičius bendrais bruožais supažindino su M.Dluskio asmenybe bei įspūdinga karjera. Teologijos daktaras, Vilniaus katedros kapitulos koadjutorius ir arkidiakonas, vyskupo I.J. Masalskio kapelionas ir sekretorius, ėjęs vyskupo J.N.Kosakovskio auditoriaus ir sekretoriaus pareigas. Nuo 1797 metų buvo Edukacinės komisijos narys, vienas Vilniaus labdaros draugijos steigėjų. Vilniaus masonų ložės „Uolusis lietuvis“ narys, jos oratorius, sekretorius, pirmasis prievaizdas, sosto meistras, taip pat veikęs Vilniaus Tobulosios vienybės, Sokrato mokyklos, kitose ložėse, buvęs tarptautinių ložių garbės nariu, rožės ir kryžiaus riteris.

Dr. Žygintas Būčys.

Į caro valdžios nemalonę M.Dluskis pateko tuomet, kai 1812 m. rugpjūtį pasakė patriotinį pamokslą, kuriame paminėjo tris svarbiausius dalykus: dievobaimingumą, tėvynės meilę ir dėkingumą šio krašto išvaduotojui imperatoriui Napoleonui I. Jo kalba buvo išspausdinta ir atskira knygele. Už pamokslą, pagalbą Prancūzijos armijos kareiviams grįžti į tėvynę 1813 – 1814 metais jis buvo ištremtas į Sibirą.
Apie tai S.Moravskis rašė: „Tuo momentu, kai jis mažiausiai to tikėjosi, prie durų sustojo kibitka, t.y. platus medinis dengtas vežimas be lingių, ir jį, jau vos ne senelį, išgabeno į Tobolską, kaip didelę malonę gavęs leidimą pasiimti užsitarnavusį ir ištikimą kamerdinerį Palenskį, kuris galėtų atlikti bent minimalius patarnavimus. Sužinojęs apie tai mano tėvas, tarytum nusiplikęs verdančiu vandeniu, išlėkė į Vilnių, išmėgino visas priemones, dvejus metus išmynė visus slenksčius, kol pagaliau pasiekė, kad Dluskis būtų paleistas. Bet tai jau nebebuvo ankstesnysis Dluskis…“
S.Moravskis taip pat meistriškai, su iškalbingomis detalėmis aprašė ir jo laidotuves: „…Mykolas Dluskis buvo šarvotas Vilniaus katedroje, o palaidotas Bernardinų kapinių koplyčios požemyje. Tokią akimirką laisvųjų mūrininkų meistrą turėjo pagerbti ir jo broliai. Valdžiai davus leidimą, visi laisvieji mūrininkai, kiek tik jų buvo Vilniuje, su žvakėmis rankose, apsitaisę juodais civilių drabužiais, (…) patraukė paskui mus, giminaičius, ir nemažai prisidėjo prie eisenos iškilmingumo. Tai matydami konventai tyliai griežė dantimis… Visi kunigai nuo amžių nelemtai įsitikinę, kad laisvoji mūrininkija yra velnio išmana, jo tvarinys…“

Aktorius Andrius Bialobžeskis.

Šis S.Moravskio pastebėjimas rezonavo su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos dr. Radvilės Racėnaitės parengtu pranešimu „Masonai lietuvių tautosakoje ir kultūros veikėjų raštuose (XIX a. pr. – XX a. I p.)“. Jį pristatęs dr. Ž.Būčys atskleidė to meto liaudies požiūrį į masonų broliją, panagrinėjo įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose užrašytus su jų veikla, priesaika, pabrėžtinai iškilmingais įšventinimo ir kitais ritualais, paslapties saugojimu, naudota mirties atributika susijusius mitus ir legendas. Prisidėjęs ir nepalankus bažnyčios požiūris lėmė, kad masonai liaudyje pradėti demonizuoti, jų vaizdinys virto folkloru – tautosakos personažais, mitologizuotomis būtybėmis. Masonai vadinti iš prancūzų kalbos atėjusiu žodžiu „frankmasonais“, kuris lenkų kalboje virto „farmazon“, o lietuvių k. – parmazonu. Vėliau parmazonais imta vadinti bedievius, laisvamanius, nenaudėlius, nedorus, su velniu susijusius žmones. Buvo sakoma: „Neduosi klebonui – atiduosi parmazonui (esą, paremsi priešus)“. Lietuvninkai masonus vadino „budavoninkais“ (vert. iš vokiečių kalbos). Apie Įsrutį tikėta, kas laisvuoju mūrininku būti nori, tas turi savo krauju sielą velniui užrašyti.
Kaip teigiama dr. R.Racėnaitės pranešime, dėl istorinių aplinkybių, valstybinės politikos (vienur masonų veikla buvo proteguojama, kitur – gniaužiama) masonų vaizdinį atspindintys folkloro šaltiniai nėra gausūs, jiems būdingas netolygus regioninis paplitimas. Antai, pirmoji ložė Karaliaučiuje įsikūrė dar 1746 m. ir įvairiu metu mieste veikė trylika skirtingų ložių. Šiame regione masonai savo veiklą nutraukė tik 1935 m., kai nacistinėje Vokietijoje buvo uždraustos laisvųjų mūrininkų ložės. Todėl folklorinė atmintis čia turėjo palankesnes sąlygas susiformuoti.
Pratęsiant liaudies folkloro temą, renginyje tiko ir aktoriaus A.Bialobžeskio perskaitytos S.Moravskio kūrinių ištraukos – jose pasakojama apie neramumus, kurie praeityje dėjosi gretimuose dvaruose, apie Ustronės dvaro ir aplinkinių kaimų siaubus, vilkolakius ir vampyrus. „Laimė tik, kad ant tų visų siaubų visada paslapčiom nutupia geras ir saldus meilės dievukas,“ – S.Moravskis atskleidžia, kad šių gandų, „dvasių“ pasirodymo priežastys yra toli gražu ne antgamtinės, o tik papokštauti linkusiųjų išmonė:
„…Bet kai tai beveik kasnakt pradėjo kartotis, sušaukiau dvariškius ir pranešiau, kad jau baimei atėjo galas. Kad pats einu į sargybą ir kad į tą milžinišką vaiduoklį štai šiomis kulkomis be gailesčio imsiu šaudyti. Išsigando dvasios ir paliko tuos nesvetingus krantus… Ir viskas nuo to laiko nurimo. Netrukus sužinojau, kad mano kaimo merginos iš gretimame kaime gyvenančio pokštininko žydo kojūku vaikščioti išmokusios tais vaiduokliais apsimesdavo, kad su jaunais Sakavičių bajorkaimio bajorais laisvai ir saugiai nuo tėvų ir motinų į naktinius pasilinksminimus vaikščioti galėtų…“
Renginio mecenatas, verslininkas Rimvydas Baranauskas suintrigavo savo asmeninės kolekcijos eksponatu – jis pirmąkart Birštone viešai eksponavo lenkų kalba surašytą masonų dokumentą – Didžiosios Lenkijos didžiojo Vietininko Vainos sveikinimą Lietuvos masonų ložei „Tobula vienybė“ Vilniaus Rytuose (1784 m.), suteikiant jai galią ir valdžią steigti ir sudaryti garbingas ložes, skiriant tam tikras privilegijas ir pan. Šis dokumentas tapo atradimu masonijos tyrinėtojui dr. Žygintui Būčiui, kuris pakomentavo jo turinį ir surašymo aplinkybes.
Dr. Marius Daraškevičius pademonstravo ne tik minimo laikmečio bajoro kostiumą, bet ir specialiai šiam renginiui pasiūtą bei išsiuvinėtą prijuostę su masonų simboliais.
Pertraukėlėse tarp skaitymų skambėjo gyva muzika ir dainos, kurias atliko pianistė Rūta Blaškytė ir mecosopranas Rita Preikšaitė.
Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė ir renginio organizatorės – Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė ir „Gyvenimo“ laikraščio redaktorė Ramutė Šimukauskaitė – padėkojo visiems, prisidėjusiems prie renginio tęstinumo, ir S.Moravskio kūrybos gerbėjus pakvietė kitais metais atvykti į jubiliejinius, dvidešimtuosius skaitymus. Renginio programos dalyviams įteiktos jurginų, S.Moravskio taip mėgtų ir augintų gėlių, puokštės, jas surinko jurginų augintoja Žydruolė Pivarauskienė.
Per du dešimtmečius S.Moravskio skaitymai tapo unikaliu dvarų kultūros paveldo renginiu, kasmet sulaukiančiu vis naujų klausytojų iš visos Lietuvos. S.Moravskio gerbėjai ir bendraminčiai tradiciškai nepraleido progos po renginio nuvykti į Jundeliškes, pavaikščioti buvusio Ustronės dvaro liepų alėja, pajusti paslaptingą šios vietos aurą, viename iš kiemelių pasivaišinti dzūkiškomis bandomis ir pasidalinti idėjomis apie būsimą, jubiliejinį kitų metų renginį.

Skaitymus finansavo Birštono savivaldybės administracija ir Lietuvos kultūros taryba pagal projektą „Literatūriniai susitikimai Birštone“.

Dalės Lazauskienės tekstas ir nuotraukos