Mokytojas, žiburietis Juozas Eidukevičius – atsiminimuose

Petras Eidukevičius

Ar gali būti, kad šiais, mokytojo profesijos nuvertėjimo, laikais Juozo Eidukevičiaus kelias į Prienų „Žiburio“ tradicijų mokytojo profesines aukštumas ir jo visapusiška tautinio susipratėlio, aktyvaus piliečio ir katalikiškos kultūros humanisto veikla, yra pamokantis? Manau, kad taip.
Jo veiklą iliustruoja ilgiau nei dešimtmetį vykdytos gimnazijos inspektoriaus – artimiausio Felikso Martišiaus pagalbininko – pareigos bei dalyvavimas šaulių, pavasarininkų, blaivininkų organizacijose. Kai gyveno ant Nemuno kranto, šalia gimnazijos, po rytmetinės mankštos maudėsi Nemune iki pat jam užšalant. Yra laimėjęs „prienietišką“ maratoną į Pakuonį ir atgal.
Būsimas mokytojas gimė lygiai prieš 120 metų, liepos 17 dieną, nedidelio 12 ha ūkelio varganoje Suvalkijos kaimo trobelėje, gausioje burnų šeimoje.
Lietuva tuomet išgyveno Rusijos Stolypino reformos žemės ūkyje pasekmes – didžiulę emigracijos bangą iš kaimo dėl darbo rankų ten pertekliaus. Dvi vyresnės Juozuko seserys pakliuvo į šią bangą. Kita, vyresnė, ištekėjo į stiprų ūkį, nors teko mažam tėvų ūkeliui iš paskutiniųjų pasispausti, kad galėtų sumokėti jai priklausantį kraitį. Dar viena vyresnė sesuo buvo pagrindine ūkelio darbininke ir ypač pagelbėjo karo metais vokiečių nuniokotame ūkelyje pasiligojusiam tėčiui.
Tokioje juodo vargo aplinkoje jauniausiems penkiems Eidukevičiukams ir neliko nieko kita, kaip tik vienas kitam padedant, kabintis į mokslus. Keturi jų baigė aukštuosius, o jauniausioji iki karo tesuspėjo baigti tik aukštesnįjį mokslą.
Ir čia vyriausias iš jaunesniųjų Juozukas rodė užsidegimo mokslui pavyzdį. Jis, baigęs pradinius „daraktorių“ mokslus, išgirdo iš tėvo, kad tęsti mokslo gimnazijoje nėra jokių galimybių. Tai sužinojęs Juozukas, pasislėpęs daržinėje, visą dieną praverkė. Mama, radusi vakare jį tokį užsiverkusį, atsiliepdama į tokį didelį Juozuko norą mokytis, vis tik perkalbėjo tėvą rasti būdą kaip nors leisti Juozuką į už šešių kilometrų esančią Marijampolės gimnaziją.
Dar Juozukui reikėjo išlaikyti stojamuosius egzaminus į gimnaziją. Kokie ten reikalavimai, jis šiek tiek sužinojo iš kaimyno, prieš metus nesėkmingai bandžiusio ten įstoti. Užsispyręs Juozukas pasiekė savo, įstojo. Nors jo „informatoriui – korepetitoriui“ ir vėl nepasisekė.
Į gimnaziją tuos 6 kilometrus Juozukui teko vaikščioti iš namų. Tik per žiemos speigus ir blogu oru pernakvodavo laikinoje, kokių nors geradarių suteiktoje, kamarėlėje ar nekūrenamoje kalvėje. Kaip jis pats vėliau prisipažino, gimnazijoje jam labiausiai patiko spręsti matematikos uždavinius ir eilėraščiai. Juos sau pasikartodavo, eidamas į gimnaziją ir iš jos į namus. Spaudžiant nepritekliams, gimnazistas Juozas už atlygį pamokydavo tuos, kuriems mokslai nesisekė. Čia ir įgijo būsimam mokytojui reikalingų pedagoginių įgūdžių.
Stojant į Kauno universitetą, pasirinko studijų kryptį arčiau literatūros – vokiečių kalbą. Su eilėraščių kūrėja Salomėja jis, pirmakursis, susitiko Vilkaviškio gimnazijoje. Susitikimo metu jis pasakojo moksleiviams apie studijų sąlygas bei skatino juos siekti aukštojo išslavinimo. Vėliau susitikimų su poete, jiems besimokant tame pačiame fakultete, buvo ir daugiau.
Studijuodamas, o ir vėliau Juozas sekė pažįstamos Salomėjos poetinį skrydį. Užrašuose pavadino ją savo „šviesiąja vizija“. Tiesa, pokario metais mokytojas Juozas parodomoje pamokoje apie Salomėjos Nėries kūrybą net ir labai nukentėjo. Pamokos stebėtojų sprendimas buvo negailestingas: „Su tokia buržuazinio nacionalizmo nuomone jam – ne vieta tarybinėje mokykloje“. Po to, man prisipažino, kad kitaip negalėjęs, nes aiškino moksleiviams, o ne komisijai. Nors švietimo ministras tokio nuosprendžio nepatvirtino dėl „mokytojo didelio autoriteto tarp moksleivių ir Prienų gyventojų tarpe, kas padarytų žalą partijos autoritetui“.
Tarpukario „Žiburio“ gimnazija, jos mokytojai užsitarnavo tokią moksleivių ir gyventojų pagarbą, kad ją nelabai ištrynė nei karo, nei pokario negandos.
Apie pagarbą „Žiburio“ gimnazijai iliustruoja toks atsitikimas. Jau karo nepriteklių metais „Žiburio“ mokytojams buvęs mokinys malūnininkas Velykų proga padovanojo du maišus miltų. Tai – padėka už gyvenimo pamoką, nes už išdaigas jis buvo pašalintas iš gimnazijos.
„Žiburio“ gimnazijos tradicijų dėka mokytojo Eidukevičiaus sodyboje Paprienėje atsirado „Katalikų kronikos“ leidėjų komunikacijos taškas. Iš čia paketėliai keliaudavo ten, kur reikia.
Perskaičius ką tik pasirodžiusią Justino Marcinkevičiaus poemą „Siena“, mano su tėčiu nuomonės nesutapo. Jis nepagyrė. O man užkliuvo mintis, kad ten pagrindiniai įvykiai sukasi apie žmogaus vidinę kovą tarp gėrio ir blogio, kurios šešėliai atskirais įvykiais ir gulasi į tą išorinę, šešėlius atspindinčią „sieną“. Perskaitęs dar kartą poemą, tėtis mane nustebino netikėta savo išvada: „O ji parašyta pagal Šv. Raštą“.
O tai liudija apie tai, kad „tarybinis“ poetas Justinas Marcinkevičius kuria pagal „Žiburio“ katalikiško humanizmo tradicijas.
Ir paskutinėje gyvenimo stotelėje mokytoją Juozą Eidukevičių savaip palydi jo „šviesioji vizija“. Ant jo kapo Prienų kapinėse stovi Salomėjos Nėries vyro Bučo sukurtas paminklas.
2024 m. liepos 9 d.