Jauna mokytoja Audronė mažo miestelio mokykloje mato daugiau privalumų nei trūkumų

Ne vienerius metus Lietuvoje fiksuojamas kone kritinis mokytojų trūkumas. Vien praėjusiais metais švietimo įstaigoms trūko apie 1,5 tūkstančio pedagogų. Tačiau mokytojo profesiją pasirinkęs jaunimas kurti pokyčius renkasi ne tik didmiesčiuose, kur pedagogų trūksta labiausiai, bet ir mažuose miesteliuose. Augti ir auginti jie mielai grįžta ten, kur patys subrendo, kaip asmenybės. Tokį gražų pavyzdį turime ir Prienų krašte, į kurį dirbti grįžo jauna etikos mokytoja Audronė Zdanevičienė.

Mokytoja Audronė Zdanevičienė.

– Audrone, prie Stakliškių gimnazijos kolektyvo prisijungėte prieš ketverius metus. Su kokiomis mintimis tuomet peržengėte mokyklos slenkstį ir su kokiomis gyvenate dabar, baigusi dar vienerius mokslo metus?
– Dar prieš pradėdama dirbti Stakliškėse, žinojau, kad noriu dirbti mokykloje, dirbti su moksleiviais. Tuo metu (kaip ir dabar) aš dirbau Vytauto Didžiojo universitete, Minded VDU organizacijoje. Dirbant VDU, teko vesti ne vienerius mokymus moksleiviams įvairiuose Lietuvos miestuose, organizuoti verslumo ugdymo stovyklas. Būtent jų metu įsitikinau, kad kitokio turinio pamokų, netradicinių užsiėmimų ir veiklų reikia ir mokyklose.

Audronė savo mokiniams ne tik mokytoja, bet ir draugė.

Per įvairias užklasines veiklas ir pamokas norėjau mokiniams suteikti galimybę pasinerti į kompetencijų ugdymą, jų auginimą, kuris, mano nuomone, yra vienas svarbiausių dalykų mokykloje, o galbūt ir apskritai jauno žmogaus gyvenime.
Žinojau, kad noriu grįžti dirbti į savo mokyklą, kurioje man pačiai buvo labai gera, kur užaugau kaip asmenybė, tad ir pokyčius norėjau atnešti būtent čia. Į Stakliškių gimnaziją atėjau su dideliu užsidegimu, kupina įvairių minčių, idėjų, noro kurti pokytį savo mažoje bendruomenėje. Praėjus ketveriems mokslo metams, galiu drąsiai sakyti, jog džiaugiuosi grįžusi dirbti į Stakliškes ir pasirinkusi savo mokyklą. Per tą laiką pavyko nemažai ką nuveikti.
– Retas jaunas žmogus renkasi mokytojo profesiją. Kaip Jums kilo tokia mintis?

Jaunos mokytojos iniciatyva jau trečius metus Stakliškėse šurmuliuoja Vasaros atidarymo festivalis.

– Man visada patiko bendrauti su žmonėmis, dalintis savo patirtimi ir dirbti su jaunimu. Atradusi savyje organizacinę gyslelę, supratau, kad visa tai galima atnešti ir į mokyklas. Būtent ten, kur ir formuojasi jaunos asmenybės, kurios dar ieško savęs.
Aš esu komandos žmogus, tad man norėjosi būti ir dirbti ten, kur būsiu apsupta žmonių. Baigusi studijas VDU, supratau, kaip yra organizuojami ir administruojami dideli projektai, o vėliau mano gyvenime atsirado renginiai, mokymai, darbas su vaikais vasaros stovyklose, įvairiuose kituose renginiuose, Minded VDU organizacijoje bei Renkuosi mokyti programa. Ta patirtis subrandino manyje norą tapti mokytoja. Mokytoja, kuri padėtų mokiniams augti ir ugdyti kompetencijas!
– Lietuvai šiuo metu reikia daugiau nei tūkstančio pedagogų, jų ypač trūksta didmiesčių mokyklose, o Jūs pasirinkote mažo miestelio gimnaziją. Kodėl?
– Man teko vesti daugybę verslumo ugdymo mokymų įvairiuose Lietuvos miestuose. Teko bendrauti su įvairių miestų, miestelių ir kaimo mokyklų mokiniais. Visur buvo ir yra įdomu, nes visur savi iššūkiai. Bet aš esu šeimos žmogus, myliu savo kraštą, jo žmones, labai žaviuosi gimnazija, kurią pati baigiau prieš 10 metų. Tikriausiai tai mane ir paskatino grįžti į jį.
Beje, aš visada buvau tas žmogus, kuris sakydavo, kad norėtų sugrįžti į mokyklą, nes iš jos išsinešiau tik geriausius prisiminimus! Čia, Stakliškėse, aš ir supratau, ką noriu veikti gyvenime, supratau, koks esu žmogus, kas man tinka, patinka. Popamokinė veikla, būreliai, mokytojai ir užaugino mano asmenybę. Todėl dirbti ir grįžau ten, kur gera.
– Į Stakliškes grįžote ne tik dirbti, bet ir gyventi. Kaip Jūsų šeimai čia sekasi?
– Gyvendami Kaune, supratome, kad esame gamtos, savo kiemo žmonės, tad maždaug prieš 5-erius metus, kartu su vyru priėmę sprendimą grįžti į Stakliškes, savo laisvalaikį, darbus mielai perkėlėme čia.
Gyvenimą kurti kaime taip pat paskatino svajonė turėti sodybą, kurią galėtume paversti švenčių, stovyklų, mokymų ir poilsio vieta. Norime turėti vietą, kur ir aš galėčiau perkelti pamokas, užklasinę veiklą už klasės ribų. Sodybą įsirenginėjame patys savo rankomis, nors ir po truputį, bet visai sėkmingai judame tikslo link!
– Papasakokite, kaip atrodo darbas mažoje miestelio mokykloje. Kokius privalumus ar trūkumus įžvelgiate?
– Darbas mokykloje yra beprotiškai įdomus, nes tu visuomet esi veiksme. Mokykloje daug netikėtumų, visada iškyla įvairiausių iššūkių, nuotykių. Tai turbūt viena iš tų retų darbo vietų, kur nerasi monotonijos ir pasikartojančių dalykų. Ar darbas mažoje miestelio mokykloje skiriasi nuo darbo miesto mokykloje? Manau, kad ne. Mokiniai ir mieste, ir mažame miestelyje yra tokie patys – kupini įvairiausių minčių, kūrybiški, nenustygstantys vietoje, besižavintys pasaulyje vykstančiais pokyčiais, norintys veikti, kažką turėti, uždirbti, daug ir drąsiai svajojantys, kartais tingiai žiūrintys į viską aplink, kartais prieštaraujantys ir nesutinkantys.
Mes gyvename ir dirbame nuostabiu laikotarpiu – technologijos, greitai besikeičiantis pasaulis, naujovės mums leidžia tobulėti ir augti nepriklausomai nuo vietos, kur yra mokykla ar darbas. Kalbant apie privalumus ir trūkumus, galėčiau išskirti tik tai, kad didžiausias privalumas mažo miestelio mokykloje – tai ryšys su kiekvienu mokiniu, nes per pamoką turi laiko pakalbinti visus. Trūkumas – šiek tiek daugiau laiko užtrunkame nuvykti ten, kur labai norime, bet tai tokia smulkmena.
– Esate etikos mokytoja. Ar nesijaučiate kolegų ar mokinių nuvertinta? Neva, etika – nesvarbi pamoka?
– Kai pradėjau dirbti mokykloje, turbūt pačią pirmą savaitę iš mokinių teko išgirsti įvairių pamąstymų apie mano dėstomą dalyką. Vienas iš dažniausių klausimų buvo: „Ar per šią pamoką žiūrėsime filmą?“ Tada supratau, kad mokiniai nematė šiose pamokose tiek prasmės, kiek mačiau aš. Atėjus dirbti etikos mokytoja, mano pagrindinė žinutė buvo ta, jog etika yra žmogus ir viskas, kas su juo susiję. Todėl visos pamokos, kurios laukė mokinių, buvo kiek įmanoma įtraukiančios, kitokios, netradicinės, skatinančios išlipti iš savo komforto zonos. Norėjau organizuoti tokias pamokas, kurių aš pati mokykloje būčiau norėjusi.
Būsiu drąsi taip sakydama, bet etikos pamokų metu pavyko įgyvendinti net ir slapčiausius tikslus. Jose gimė ir tokios grandiozinės idėjos, kaip Vasaros atidarymo festivalis Stakliškėse. Jį šiais metais sėkmingai su mokiniais, dalyvaujančiais Mokinių tarybos veikloje, įgyvendinome jau trečią kartą.
– Savo pamokose Jums, kaip etikos mokytojai, kartais tenka paliesti ir jautrias temas. Kaip sekasi bendrauti su mokiniais, pelnyti jų pasitikėjimą? Kokiomis pagrindinėmis taisyklėmis vadovaujatės?
– Nuo pirmosios mano darbo dienos su mokiniais buvau labai atvira ir paprasta. Nesunkiai pavyko sukurti jaukią, patogią ir saugią aplinką kalbėti įvairiausiomis temomis. Aš mokiniams leidžiu vadinti save vardu, leidžiu klausti visko, net jei klausimas jiems atrodo kvailas ar juokingas. Tai, kad dažnai ir daug dalinuosi savo asmeniniu gyvenimu, santykiais su savo tėvais, draugais, vyru, man leido sukurti su mokiniais ganėtinai artimą ryšį. Jie į mane žiūri kaip į draugę, galbūt netgi kaip į „antrą auklėtoją“, kuri visada ras laiko ir jų temoms, jų džiaugsmams ir rūpesčiams aptarti.
Labai dažnai mokiniams sakau, kaip aš jaučiuosi dėl tam tikrų įvykių, situacijų klasėje. Nebijau tų drąsių pasisakymų ir išsireiškimų, kad ir man bloga diena, bloga nuotaika, kad nėra motyvacijos. Išreikšdama savo jausmus, bandau paaiškinti, kodėl taip jaučiuosi, kas turėjo tam įtakos. Ir šie paprasti pasidalijimai leidžia jiems manimi pasitikėti, jie patys mokosi atvirai dalintis ir reikšti savo jausmus, kartu bandydami surasti atsakymą, kodėl taip jaučiasi.
Taigi vienintelė taisyklė bendraujant su mokiniais – sakome viską, net jei tai skambės ir nepatogiai.
– Dėstote ir visai naują gyvenimo įgūdžių dalyką. Mokslo metų pradžioje buvo daug diskusijų šia tema. Ar pagrįstos visuomenės baimės dėl šių pamokų? Kaip jas priėmė vaikai ir jų tėveliai?
– Dėstau etiką ir gyvenimo įgūdžių pamokas. Džiaugiuosi, jog gavau galimybę temas, kurias gvildename per etikos pamokas, pratęsti gyvenimo įgūdžių pamokų metu ir turėti dar daugiau kokybiško laiko kartu su vaikais.
Mokiniai mane puikiai pažinojo, žinojo, ką veikiame per etikos pamokas, kokius projektus įgyvendiname, tad neramumų dėl naujo dėstomo dalyko nekilo.
Manau, kad visuomenė bijo visiškai be pagrindo. Aš net mokiniams sakiau, kad, grįžę į namus, tėvams papasakotų ar primintų, kaip reikia atsirinkti informaciją, kokiais informacijos šaltiniais tikėti ir kaip patikrinti, ar ta informacija teisinga. Taip auginome ne tik savo, bet ir tėvelių kritinį mąstymą.
– Pati mokyklą baigėte prieš 10 metų, tikriausiai dar prisimenate, kokia mokinė buvote?
– Žinoma. Buvau ta, kuri nepraleisdavo nė vieno renginio, dalyvaudavo visuose būreliuose: šokau, dainavau, vaidinau ir sportavau. Manęs mokykloje buvo pilna visur, labai žavėjausi užklasine mokyklos veikla – Mokinių taryba, įvairiais projektais po pamokų. Mokiausi taip pat gerai, tad sekėsi ir pamokose, ir po pamokų.
– O kokie yra šių laikų moksleiviai? Ar jie labai skiriasi nuo Jūsų kartos?
– Šio laikmečio moksleiviai yra labai greitai augančios asmenybės. Pastebiu tai, kad dabartiniai aštuntokai jau gali prilygti „mano“ laikų dešimtokams. Moksleiviai dabar yra labai drąsūs ir kūrybiški. Jie greitai moka susigaudyti naujoje aplinkoje, greitai randa įvairių iššūkių sprendimo būdus, yra drąsiau ir garsiau svajojantys. Kiek pamenu save, mes buvome šiek tiek kuklesni. Visgi tai, kokie moksleiviai yra dabar, mane labai žavi!
– Mokslo metai baigėsi. Ko palinkėtumėte vasaros proga mokiniams ir kolegoms?
– Pailsėkime! Pasisemkime kuo įvairesnių patirčių, patirkime nuotykių, kad, sugrįžę į mokyklą, turėtume ką klasės draugams ar kolegoms papasakoti. Aš labai mėgstu kurti pamokų turinį, atsižvelgiant į savo pomėgius ir hobius, todėl tikiu, kad vasarą patirti nuotykiai, aplankytos vietos, pokalbiai su draugais gali būti puikus artėjančių mokslo metų įkvėpimo šaltinis.
Rimantė Jančauskaitė

Nuotraukos iš asmeninio Audronės Zdanevičienės archyvo