Girios žaliuos, upeliai sruvens, dainos skambės, nes čia – LIE-TU-VA!

Unikalūs Sūduvos-Dzūkijos nematerialaus kultūros paveldo ženklai šimtmečio Dainų šventės dalyvių, Prienų rajono ir Birštono kolektyvų, programose

Nuskambėjo, nuaidėjo Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ programos paskutiniai akordai, Prienų rajono ir Birštono savivaldybėms atstovavę meno kolektyvų dalyviai ir jų vadovai sugrįžo į namus pasimėgauti užtarnautu poilsiu, tačiau ne vienas jų prisipažino, kad dar norisi pagyventi įspūdžiais šventės, kuri neabejotinai tapo vienu ryškiausių šių metų Lietuvos kultūriniu įvykiu. Dainų šventė buvo ir liko lietuvių tautą Lietuvoje ir užsienio valstybėse vienijantis, nacionalinę tapatybę stiprinantis, pasididžiavimą savo tradicijomis ir patriotiškumo dvasią ugdantis fenomenas.
Į šią jubiliejinę šventę mūsų krašto kolektyvai atvežė programas, praturtintas etninių regionų dainomis, šokiais, muzika, pasakojimais, vaidybiniais vaizdeliais, pristatė senuosius amatus, pasididžiavo savo krašto kalba, papročiais, istorija, kitomis nematerialaus paveldo vertybėmis, primindami, kad visa tai kilo iš lietuviško kaimo, bendruomeninių tradicijų, kurios po spaudos draudimo laikotarpio protėvių ir tėvų dėka pasiekė ir dabartinius laikus.
Dainų šventės folkloro dienos „Rasi rasoj rasi“ pradžios paskelbimo renginyje „Širdy nešiojuos“ prieniečiai išdidžiai pristatė savo krašto vertybę – Prienų kraštą plačiai garsinančios ir UNESCO pripažintos kryždirbystės amato pavyzdį. Miniatiūrinį stogastulpį iš medžio išdrožė tautodailininkas, medžio skulptorius Algimantas Sakalauskas, bronzinę saulutę sukūrė juvelyrė Dovilė Krašinskaitė.
Birštono savivaldybė pasirinko kitą simbolį, atskleidžiantį šio krašto savitumą, išskirtinumą. Birštono kultūros centro folklorinis ansamblis „Raskila“ į sostinę dovanų nuvežė mineralinio vandens biuvetės miniatiūrinę kopiją ir atskleidė žiūrovams, ką reiškia vaižgantiškasis posakis „birštonuokimės“.
Organizatoriai Lietuvos dainų šventės šūkį „Kad giria žaliuotų“ kvietė priimti kaip bendruomenės tikslą, kaip pareigą suvokti, kas ir kodėl tą girią prieš šimtmetį pasodino, ir kaip būtinybę ją išsaugoti tiems, kurie kartu su šia giria žaliuos po mūsų. Šventėje prašyta akcentuoti žmogaus ryšį su gamta, gyvenamąja aplinka, kultūra, parodyti sąsajas tarp praeities ir ateities. Kaip mūsų krašto kolektyvams pavyko šias temas išvystyti savo programose? Apie tai pasakoja kelių kolektyvų vadovai ir dalyviai.
Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro folkloro ansamblio „Pasaga“ vadovė Jadvyga Beikauskienė atskleidė, kad, kuriant Dainų šventei skirtos programos scenarijų, padirbėjo ne tik ji ir vadovė Aurelija Bareišienė, į programą po trupinėlį savo senelių palikimo sunešė ir patys ansamblio dalyviai.
– Nuoširdus AČIŪ, kad galėjome pabūti tokios gražios šimtmečio dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ dalimi ir mes, Veiverių krašto folkloro dalelė… Siūbavome, žaliavome, ošėme kartu. Nacionalinio dramos teatro prieigose pristatėme savąją dvidešimties minučių programą, demonstravome Suvalkijos regiono kostiumus, šokome trepsėtinę polkutę, nuotaikai pakelti – Sūduvos krašto „Šeštinį“, dainavome „Atsprogs žalias ąžuolėlis“, „Vai gieda gieda raibi gaideliai“. Per tas kelias dienas labai ūgtelėjome savo kompetencijomis, pasididžiavome, kad esame lietuviai, supratome, kad didžiausia vertybė yra bendrystė, būti didelės ir vieningos šeimos dalimi, – dar nenuslūgusiomis emocijomis gyvena J.Beikauskienė.
Pasak jos, ir motulės vaikui kartu su duona slapčia įduotas lietuviškas žodis, ir pirmoji Lietuvoje mokytojų seminarija, ir senasis parkas, – visa, kas prasidėjo Veiveriuose, atvėrė pažangai kelią, buvo sudėta į „Pasagos“ ansamblio programą.
– Visi vykome į Dainų šventę – ir šio krašto vyresnio amžiaus žmonės, ir Veiverių mokytojų seminarijos pedagogo Tomo Ferdinando Žilinsko vardu pavadintos gimnazijos mokiniai. Kaip kitaip – juk ši šventė – tai proga pristatyti mūsų krašto identitetą. Veiverių miestelio atnaujintame parke mes pasodinome šimtmečio Dainų šventės ąžuoliuką, linkėdami, kad parkas gyvuotų dar šimtą metų. Šis ąžuoliukas kita prasme subujojo Vilniuje, netgi davė vaisius – „giliukus“. Buvo nuostabu klausytis mokinio tariamo „Lie-tu-va“, smagu kartu su kitais kolektyvais ir žiūrovais, praeiviais nuoširdžiai traukti „Augo girioj ąžuolėlis…“. Tikimės, kad jaunimui perdavėme šį jausmą, – kalbėjo viena iš kolektyvo vadovių.
Prienų kultūros ir laisvalaikio centro folkloro ansamblis „Gija“, vadovaujamas Dalės Zagurskienės, kartu su kitais Prienų rajono ir Birštono folkloro kolektyvais pasirodęs Dainų šventės folkloro dienos „Rasi rasoj rasi“ programoje, surengė ir atskirą pasirodymą Bernardinų sode.
– Pasakojome apie Prienų, įsikūrusių dauboje prie Nemuno, gamtinį išskirtinumą – iš šlaitų vasarą ir žiemą srūvančius šaltinius, kurie susilieja į daugybę upelių, pabrėžėme vandens šventumą, reikšmę vietos žmonių gyvenime. Mūsų ansamblio narė Dainora Šaltienė parinko ir perskaitė labai gražius, su upeliais susijusius šio krašto žmonių užrašytus prisiminimus. Dainavome, šokome „Ant kalno karklai siūbavo, pakalnėj vanduo liūliavo… Tai – asociacija į mūsų Nuotakų kalną, iš kurio šlaitų išteka Veganė ir kiti upeliukai,“ – prisiminė D.Zagurskienė.
Dainora Šaltienė patikslino, kad programoje „Teka upeliai, bėga gyvenimai“ ji panaudojo autentišką medžiagą – iš Lengveniškių kaimo kilusios šviesios atminties Onos Kimbirauskienės užrašytus prisiminimus.
– Norėjome atskleisti paprastos, vos keturis skyrius baigusios kaimo moters ryšį su Nemunu, su gamta, atitinkamai parinkome Sūduvos krašto dainų. Atskiroje programėlėje „Šaltinių kieme“ pasakojau apie Revuonos upelį, jo vandens stebuklingas galias. Čia pritiko ir vaizdingas prieniečio Juozo Šadzevičiaus vaikystės prisiminimas apie žiemos pramogas, kuomet jis su draugais lėkdavo rogutėmis nuo šlaitų pasišokinėdamas per užšalusių upelių ledinius kupolus, – sakė ansamblio dalyvė.
Birštono vienkiemio mėgėjų teatro režisierė Beata Klimavičienė pasidalino įspūdžiais iš „Teatro gatvės“ performansų ir interaktyvių pasirodymų, kur kolektyvas vienas iš nedaugelio reprezentavo Dzūkijos regioną jam būdingų raštų tautiniais kostiumais, liaudies dainomis ir šokiais bei nuotaikingu teatriniu vaizdeliu „Trumpa istorija apie J(Oną) arba piršlybos“.
– Pilies gatvėje kvietėme visus neabejingus praeivius įsitraukti į spektaklį ir kartu pasieškoti sau poros. Dažniausiai Onelę kviesdavomės iš gatvės, tai žiūrovams buvo netikėta. Pasidžiaugsiu, kad buvome populiarūs, o mūsų performansas buvo paveikus, sulaukėme didelio dėmesio iš JAV lietuvių, kitų užsieniečių, kurie sustoję fotografavo, filmavo. Manau, kad palikome šiltą prisiminimą jų širdyse, – pasakojo vadovė Beata Klimavičienė.
Jos vadovaujamas Birštono KC Vienkiemio teatras šiam Dainų šventės projektui suvienijo jėgas kartu su Stakliškių KLC mėgėjų teatro vadovu Vaidu Lengvinu ir stakliškiečiais aktoriais.
Jie kartu ketina pasirodyti ir liepos 13 d. Matiešionių kaime vyksiančiame jubiliejiniame klojimo teatrų festivalyje „Kur Nemuno mėlynas kelias“.
Anot B.Klimavičienės, emocijų iš Dainų šventės labai daug:
– Kai pamačiau, kiek susirinko orkestrų, kiek yra dainuojančių vaikų, veikia folkloro ansamblių, mėgėjų teatrų, supratau, kad Lietuva tikrai gyvuos, ir, kol yra pamatas, lietuviškos tradicijos nenunyks.
Įspūdžiais iš jubiliejinės Dainų šventės pasidalino ir Jiezno KLC folkloro ansamblio „Jieznelė“ dalyvė abiturientė Toma Tamulynaitė, kartu su ja šventėje pasirodė brolis ir sesė.
– Aš Dainų šventėje dalyvauju jau ne pirmą kartą, bet mano jaunesniems broliui Pijui (rugpjūtį sukaks 11 metų) ir sesei Liepai (rugsėjį bus 10 metų) tai buvo pirmoji Dainų šventė. Dainų šventėje dalyvavome su kolektyvu „Jieznelė“, jo vadovė Ingrida Valentienė, pasirodėme su programa „Vyturio diena“.
– Mums ši Dainų šventė ypatinga ne tik dėl šimtmečio, bet ir dėl bendrystės, vieningumo, jaukumo, neapsakomai jaudinančių akimirkų, kai visa Lietuva gyvena šokių, melodijų ir dainų, ne bet kokių, bet protėvių ir senolių užrašytų, ritmu. Mūsų dzūkiškam kolektyvui net pavyko padainuoti kartu su žemaičių kolektyvu, tai buvo iššūkėlis, bet buvo gražu. Žmogų nuo pat kūdikystės lydi daina, mamytės dainuojama lopšinė, dainos dainuojamos mokyklose, žygiuose, automobilyje, draugų kompanijoje, darbuose, televizijoje ir t.t. Daina neatsiejama gyvenimo dalis, o kai kartu lyg vienas dainuoja daugiatūkstantinė minia, širdį užlieja neapsakomas jausmas, šiurpai laksto kūnu, – atskleidė Toma. – Man Dainų šventė yra protėvių palikimas, tautiškumas ir patriotiškumas, juk į Dainų šventę sugrįžta lietuviai iš tolimiausių pasaulio kraštų. Kažkas nerealaus, kai miestai, miesteliai ir kaimai gyvena tuo pačiu ritmu, vieningai traukdami dainą, jei ne Vilniuje, tai bent prie savo televizorių, kompiuterių ar telefonų ekranų… Drįstu teigti, jog Dainų šventė ir būtent daina suvienija visus, net ir skirtingai mąstančius ar gyvenančius žmones. Man Dainų šventė šiais metais paliko didelį įspūdį, žmonės su tautiniais drabužiais, Dainų šventės atributika patraukdavo kone kiekvieno praeivio žvilgsnį ir fotoaparato objektyvą. Visą tą dieną jaučiausi kaip pasaulinė žvaigždė: kur bepasisuksi, ten tave fotografuoja ar filmuoja. Pijui dainų šventėje labiausiai patiko mušti būgną, dalyvavimas „Jieznelėje“ broliui inspiravo naują svajonę – tapti būgnininku, o Liepai labiausiai patiko dainuoti ir klausytis bei stebėti kitų dainuojančių ar šokančių kolektyvų pasirodymus. Su nekantrumu lauksime kitos Dainų šventės 2028 metais!

.Po debiuto Dainų šventėje Birštono kultūros centro suaugusiųjų mišraus choro vadovė Inesa Rutkauskienė asmeniškai padėkojo kiekvienam choro nariui už kartu sukurtą stebuklą.
– Atslūgus visoms emocijoms, noriu padėkoti jums visiems kartu ir atskirai. Susitikus su jumis spalio mėnesį nieko nesitikėjau, tiesiog ketinau pabandyti „O gal pavyks?“ Svajojau, kad Birštonas turės savo mišrų chorą. Ir taip žingsnis po žingsnio keliavome visi tuo gražiu bendrystės ir dainos keliu. Laikas bėgo milžiniškais tempais… Tada – pirmoji perklausa, kuri suteikė motyvacijos keliauti toliau, tuomet pasiryžome išmokti ir pirmąją dalį. Ir taip visavertiškai sudalyvavome 100-mečio dainų šventėje. Tik jūsų motyvacijos, pasiryžimo, didelio noro, užsidegusių akių, tobulėjimo ir meilės muzikai dėka pasiekėme tai, ko taip troškome. Per šiuos 9 mėnesius garbingai pasirodėme Vasario 16 d. minėjime J.Basanavičiaus aikštėje, keliavome į Lazdijus, į „Dainų šventės žygio per Lietuvą“ renginį. Dalyvavome chorų festivalyje „Skambėkit, Kaišiadorys“ ir, be abejo, – Dainų šventėje Vilniuje. Pasisiuvome nuostabias sukneles, sukūrėme chorui vardą, surengėme choro fotosesiją ir tikiu – tapome artimi, jaukesni ir, įveikę šio sezono tikslus, naujame turėsime daug kitų tikslų. Nenustosime tobulėti ir keliausime chorinės muzikos keliu toliau!, – sakė choro „Birstonas“ vadovė.

Parengė Dalė Lazauskienė
Nuotraukos: Dainų šventės dalyvių