„Draugystės kiemelyje“ – nuo susipažinimo iki svajonių išsipildymo

Saulėtą birželio pabaigos dieną Prienų rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro kiemelis užsipildė smagiu klegesiu, buvo gausu apsikabinimų, šokių ir dainų, džiugesio akimirkų. Jame vėl surengta bendrystės šventė „Draugystės kiemelis“. Šįkart ji buvo skirta žmonėms su intelekto negalia. 100 jų atvyko iš Lazdijų ir Alytaus, Druskininkų ir Elektrėnų, Kalvarijos ir Varėnos, Kėdainių ir Kapčiamiesčio, Vilniaus ir Trakų bei pačių Prienų. Šventę globojo rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas.

Bendra daina suvienijo
„Draugystės kiemelio“ šventė prasidėjo labai simboliškai – visiems jos dalyviams susikibus už rankų, sustojus į didžiulį ratą ir dainuojant „Giminių dainą“. Renginio organizatorės Astos Baranauskaitės teigimu, nors oficialiai šios dainos „Draugystės kiemelio“ himnu vadinti ir negalima, vis dėlto ji geriausiai visus dalyvius suvienija. „Pernai šia daina baigėme savo šventę, šiemet, norėdami parodyti jos tęstinumą, – pradėjome, – sakė A. Baranauskaitė. – Juk svarbiausias šio susitikimo tikslas – draugystė.“ O jau susipažinus, susidraugavus, buvo drąsiau ir patiems prisistatyti, savo talentus parodyti ir naujiems bičiuliams aplodismentų negailėti.
„Draugystės kiemelio“ dalyviams fantazijos išties nestigo: prisistatymus pradėję prieniškiai savo instrumentais pritarė skambančiai melodijai. Iš Daugų, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ Alytaus rajono padalinio atvykę atstovai pademonstravo jų veiklą pristatantį stendą. Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Druskininkų viltis“ nariai pasisveikino smagiu šokiu, o bičiuliai iš Kalvarijos savivaldybės socialinių paslaugų centro specialiai šiai progai sukūrė eilėraštį ir visi drauge jį padeklamavo. VšĮ Lazdijų rajono socialinių paslaugų centro lankytojai atvežė savo rankomis sukurtą paveikslą ir linkėjo, kad geros emocijos ir spalvos visus lydėtų ne tik šią dieną, bet ir visus metus, o Kėdainių socialinės globos namų meno raiškos studijos „Vita Brevis“ dalyviai padovanojo smagų šokį. Elektrėnų šeimos namų Paramos šeimai tarnybos atstovės eilėmis papasakojo, ką veikia, kuo užsiima ir kaip jaučiasi savo antruosiuose namuose – „Avilyje“ – bei linkėjo būti draugais ir džiaugtis buvimu kartu. Varėnos socialinių paslaugų centro atstovai linksmai pamojavo susirinkusiesiems, o Lazdijų rajono Kapčiamiesčio globos namų gyventojai pakvietė visus prisijungti prie jų atliekamo, gerai žinomo šokio „Aguonėlė“. Kelių moterų pradėtas šokis netruko virsti įspūdingu šventės numeriu – renginio dalyviai kilo iš savo vietų ir jungėsi prie šokančiųjų. Pasak A. Baranauskaitės, žmonės su intelekto negalia yra labai atviri, gebantys džiaugtis mažais dalykais, todėl toks aktyvus jų prisijungimas prie bendro šokio jos visai nenustebino.
Malonia šventės staigmena tapo Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ Spalvų orkestro koncertas. Pasak A. Baranauskaitės, daugelis intelekto negalią turinčių žmonių nemoka skaityti, nepažįsta natų, bet užtat jie išmoksta groti spalvomis. Simboliškai nuskambėjo jų atliekama baigiamoji pasirodymo daina „Mūsų dienos kaip šventė“, ypač akcentuojant tarsi šiai šventei skirtus žodžius: „Mano gimtinė esi, mėlynas Nemuno vingi“ bei kvietimą: „Jeigu jums liūdna labai, jūs būtinai atvažiuokite čia – pas mus…“

Nemuno vingiais – „Algirdo“ laivu
Šis dainos akcentas buvo tarsi muzikinė įžanga į „Draugystės kiemelio“ organizatorių paruoštą įsimintiną staigmeną – šventės dalyvių pasiplaukiojimą Nemuno kilpomis laivu „Algirdas“. Pasak Prienų rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro direktorės Aurelijos Urbonienės, šią pramogą jiems dovanojo šio laivo savininkas Mindaugas Žiedelis. O laive dar laukė ir vaišės: kibinai, saldumynai.
„Draugystės kiemelio“ organizatorė A. Baranauskaitė neslepia – pasiplaukiojimas didžiuliu laivu daugeliui buvo ne šiaip sau išvyka, o netgi svajonės išsipildymas. Kai kviesdama atvykti į renginį užsimindavo apie laukiančią staigmeną, išgirsdavo, jog tai – jų globojamų žmonių svajonė. „Tad labai džiaugiamės, kad galime dovanoti šventę ir dar svajones išpildyti, – šypsojosi Asta. – Patys atvažiavę į Birštoną tokio didžiulio laivo neužsisakys, o čia – gera proga ir padraugauti, ir paplaukioti, ir kartu pasivaišinti.“
Kelionė laivu visiems paliko kuo geriausius įspūdžius. Daugeliui renginio dalyvių tokia išvyka buvo pirmoji jų gyvenime. Po pasiplaukiojimo jie dar pasiliko Birštone, nes atvykus iš Kapčiamiesčio, Kalvarijos ar Varėnos labai norėjosi ilgėliau pasibūti Birštone.

Gyvybinga idėja
Idėja surengti „Draugystės kiemelį“ gimė gana netikėtai. A. Baranauskaitė pasakoja, kad netiesioginį impulsą davė Jonavos rajono socialinių paslaugų centras. Tai jo atstovai paskambino Prienų rajono socialinių paslaugų centro direktorei A. Urbonienei ir paprašė priimti jų senjorus. Viską apsvarstę prieniškiai sugalvojo organizuoti didesnį susitikimą su giminingų socialinių įstaigų lankytojais. „Pernai susirinko 112 dainuojančių svečių. Buvo labai graži, spalvinga šventė. Renginys pavyko ir atrodė savaime suprantama, kad jį reikia tęsti“, – pasakojo A. Baranauskaitė.
„Kiekvienais metais pasirenkame tikslinę grupę. Dauguma paslaugų centrų, nevyriausybinių organizacijų rengia susibūrimus senjorams, pensinio amžiaus žmonėms. Pernai turėjome tikslą sukviesti senjorus. Šiemet, gegužės pabaigoje, kartu su „Revuonos“ pagrindine mokykla Centro Paramos šeimai skyrius organizavo panašų renginį, orientuotą į „Tūkstantmečio mokyklą“. Tai buvo viso Prienų rajono mokyklų renginys“, – pasakojo A. Urbonienė. Pasak direktorės, jį taip pat galima priskirti „Draugystės kiemelio“ renginiams: buvo ir kiemeliai, ir įvairios užduotys, ir konkursas. Vaikai turėjo sudėlioti Prienų kraštovaizdžio dėlionę, Prienų krašto muziejaus darbuotojos pristatė pasakas, o renginio dalyviams reikėjo atpažinti, iš kokios pasakos yra jų herojai, Visuomenės sveikatos biuras pasiūlė žmogaus organų dėlionę, taip pat dalyvavo policijos atstovai. Nugalėtojams buvo ir batutas, ir apdovanojimai.
A. Urbonienė prisimena, kad nusprendę tęsti „Draugystės kiemelio“ sumanymą, šiemet sumąstė į jį pakviesti žmones su negalia. „Labiau orientavomės į sutrikusio intelekto ir psichosocialinės negalios asmenis, – sako ji ir priduria, kad kitais metais galbūt galėtų pasikviesti žmones su fizine negalia. – Kai dirbi šį darbą, jauti tą vidinę misiją, ką darai, žinai jų poreikius ir emocijas, kaip jie džiaugiasi, būdami tarp saviškių. Misija – visiems pasakyti, kad jūs esate ne vieni, laukiami, durys visuomet atidarytos. Nesvarbu, kokia negalia ar kokioje socialinėje atskirtyje yra žmogus, jis visuomet laukiamas, o šalia yra tokių pačių, kaip ir jis. Visuomet apie tai kalbame.“ Pasak A. Urbonienės, žinodami šitų žmonių galimybę judėti, ribotą mobilumą, tai, kad savarankiškai tikrai labai mažai kas keliauja po Lietuvą, jau nekalbant apie pasaulį, ir pakvietė juos atvažiuoti į mūsų kraštą, Prienus. O vasarą – dar ir pasisvečiuoti jų jaukiame kiemelyje.
Šįkart į „Draugystės kiemelį“ buvo sukviestos biudžetinės, viešosios įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, kurios teikia paslaugas asmenims su intelekto sutrikimais. Tai – socialinių paslaugų centrai, globos namai, Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ bei bendrijos „Viltis“ atstovai. „Džiaugiuosi, kad visi tilpome, ir visiems buvo gera“, – sako A. Baranauskaitė.

Organizatorių entuziazmas uždega šimtus žmonių
Lietuvos specialiosios kūrybos draugija „Guboja“ „Draugystės kiemelyje“ dalyvavo neatsitiktinai. Šios draugijos ambasadore bei renginio siela ne kartą įvardyta Asta Baranauskaitė Prienų rajono socialinių paslaugų centre dirba apie porą metų. Iš Alytaus kasdien į darbą važinėjanti moteris turi didžiulę renginių organizavimo patirtį. Šioje kelionėje ji nuo 2009 metų, kai Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“, per meną, kultūrą į aktyvų gyvenimą įtraukiančios žmones su negalia, ir Alytaus miesto savivaldybės iniciatyva Alytuje buvo įkurta viešoji įstaiga „Mūsų atgaiva“. Buvo jos direktore, vėliau, sujungus įstaigas ir įkūrus Alytaus miesto socialinių paslaugų centrą – direktorės pavaduotoja.
Įsidarbinusi Prienuose, Asta prisimena klaususi direktorės: sodinam „guboją“ Prienuose? „Pasodinom, prigijo, dabar reikia prižiūrėti, puoselėti. Iš pradžių susipažinome su „Guboja“, paskui pradėjome dalyvauti jos veikloje, į dailę įsiliejome. Dabar turime viziją nuo rugsėjo prisijungti prie Spalvų orkestro. Jei tapsime jo nariais, muzikuodami Prienai išeis į Lietuvą“, – didžiausia savo svajone pasidalijo „Gubojos“ ambasadorė.
Direktorė A. Urbonienė sako esanti labai dėkinga Astai už tokį entuziazmą, Prienų vardo garsinimą. Didžiulės padėkos ir pagarbos, pasak jos, vertas ir visas Prienų rajono socialinių paslaugų centro kolektyvas. „Renginio nebūtų be mūsų šaunios komandos. Visi kartu galime daug nuveikti“, – „Draugystės kiemelio“ šventėje pristačiusi savo komandą sakė direktorė. Kai visi geranoriškai nusiteikę, dirba iš širdies, nenuostabu, kad šia ugnele uždega ir šimtus kitų žmonių.

Aldona Milieškienė