Bažnyčių puošėjas Adomas Karalius ir jo šeima: menas užkoduotas genuose

Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, šiemet mininti 115-kos metų sukaktį, yra išskirtinė savo vidaus interjeru, neogotikinio stiliaus vargonų prospektais, mediniais altoriais, sakykla, klausyklomis ir kitais sakralinio meno elementais, kurių meistras – Šakių krašte gimęs, iš paprasto piemens garsiu medžio drožėju, sakralinės tautodailės kūrėju, dievdirbiu tapęs Adomas Karalius. Apie jo meistrystę yra išlikęs palankus rašytinis Birštono bažnyčios statytojo klebono Jono Karvelio liudijimas: „P. Adomas Karalius, lietuvis, iš Suvalkų padarė Birštono bažnyčiai tris altorius, sakyklą, dvi ąžuolines klausyklas ir ąžuolinius suolus. Visą tą darbą atliko sąžiningai, pigiai ir artistiškai. Taigi vertas jis yra laikyti atmintyje, kad prireikus pasinaudoti.“
Taigi kas buvo tas išgirtasis meistras, kurio rankos išpuošė per 50 Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos bažnyčių, kurio drožybos pavyzdžiais iki šiol galime pasigėrėti ir mes, nuvykę į netoliese esančias Birštono, Išlaužo, Pakuonio, Šilavoto, Gudelių, Gelgaudiškio, Sasnavos, Simno ir kitas šventoves? Adomo Karaliaus ir jo šeimos narių vardus iš užmaršties prikėlė ne vienos knygos apie sakralinį meną autorė, vyresnioji Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja, hum. m. dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, kuri dr. Romos Zajančkauskienės kvietimu Birštono sakraliniame muziejuje skaitė gausiai iliustruotą pranešimą „Pamiršti vardai: bažnyčių puošėjas Adomas Karalius ir jo šeima“. Jame atskleidė amatininko kelią į pripažinimą, papasakojo, ką reiškė būti bažnytinio meno kūrėju XIX a. – XX a. sandūroje, ypač keičiantis politiniams vėjams. Į paskaitą susirinkę birštoniečiai, iš Marijampolės atvykę muziejininkai išgirdo nemažai įdomaus apie A.Karaliaus bei jo sūnų Kazimiero ir Vytauto indėlį į amatų mokyklų raidą tarpukario Lietuvoje, kitų A. Karaliaus vaikų nuopelnus Lietuvos kultūrai ir dramatiškus jų likimus. Pažymėtina tai, kad Karalių šeimos palikuonys, tik kitomis pavardėmis, ir šiandien yra žinomi meno srityje, kaip puikūs savo darbo profesionalai.
Adomas Karalius (1854–1946), gimęs Briedžių kaime (Šakių r.), ūkininko šeimoje, galėjo visam gyvenimui likti prie žemės ūkio darbų, tačiau vienąkart jo dailiai išskaptuotas klumpes pastebėjo pas tėvą užsukęs Sudargo parapijos klebonas Martynas Sederavičius.
Pastarasis susisiekė su garsiu žydų tautybės medžio drožėju, dirbusiu Šakiuose, ir gabų Adomėlį nukreipė pas jį mokytis amato, skyrė jam išlaikymą. Čia Adomas Karalius išmoko gaminti baldus, statyti, drožti altorius, sakyklas, procesijų altorėlius. Tiek yra žinoma apie jo mokslus, tačiau hum. m. dr. Skirmantės Smilingytės-Žeimienės spėjimu, A.Karalius galėjo tobulinti savo įgūdžius ir pas meistrus Varšuvoje. Pirmuosius altorius A. Karalius sukūrė 1886 m., būdamas 32 metų. Nagingas bažnytinio meno meistras tapo itin paklausus. Sukūrė nuostabaus grožio altorius ir ciboriją Pakuonio Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų parapijos bažnyčioje, Gudelių Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčiai – tris medinius altorius.
Pradžioje gyveno ir dirbo Šakiuose, kur šalia klebonijos buvo įsigijęs namą. Jame buvo įsirengęs dirbtuves. Įdomu tai, kad meistro gyvenamajame name kelių kambarių butą nuomojosi ir Vincas Kudirka.
Vedė iš Baraginės kaimo, netoli Marijampolės, kilusią Marcelę Gabrevičiūtę, susilaukė dukros Stasės.
Ankstyviausia žinutė apie A.Karalių pasiekia iš 1905 m., kuomet jis buvo persikėlęs į Suvalkus ir įkūręs savo dirbtuves. Būsimasis šalies prezidentas Kazys Grinius spaudoje rašė, kad meistras savo įranga aprūpina Seinų vyskupijos bažnyčias.
Suvalkai tuo metu buvo gubernijos centras, dėl geros geografinės padėties, ryšių su čia tarnavusiais lietuvių kunigais bei kitais sakralinio meno meistrais ši vieta tapo palanki jo amatui suklestėti. 1903–1914 metai – pats našiausias periodas A.Karaliaus kūryboje. Jis padirbdino nemažai įrangos Alovės, Bagotosios, Studenos, Ščebros, Piontnicos, Gudelių, Januvkos, Kamajų, Kobylino, Kolno, Leipalingio, Krasniburo, Mažojo Plocko, Pilypavo, Prieraslio, Rudaminos, Silvanovco ir kitose bažnyčiose. Šiuo laikotarpiu meistras sukūrė įspūdingą Punsko Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo bažnyčios interjerą.
Mirus pirmajai žmonai, sukūrė kitą šeimą su Petronėle Švelnyte, su kuria užaugino ir į mokslus išleido septynis vaikus: Vytautą, Kazimierą, Anelę, Vladą, Bronę, Jadvygą, Antaniną.
Paaštrėjus politinei situacijai, A.Karalius buvo pasitraukęs į Rusiją. Anot pranešėjos, yra kelios versijos: arba jis buvo mobilizuotas karinėms reikmėms, arba išvyko dėl vyresniųjų vaikų gimnazistų išsilavinimo. Žmona buvo likusi Suvalkuose su jaunesniais vaikais. Tuo metu tėvo dirbtuves išlaikė sūnus Kazimieras, dirbdinęs karstus.
1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, A. Karalius su šeima persikėlė į Marijampolę, čia atidarė dirbtuves, kuriose įdarbino keletą mokinių. 1926 m. – 1929 m. jis tapo pirmuoju praktikos mokytoju Marijampolėje, dirbo įsteigtoje valstybinėje amatų mokykloje. Mokykla buvo įkurdinta keliose išnuomotose patalpose, darbas ankštose, nevėdinamose stalių dirbtuvėse buvo kenksmingas sveikatai. A. Karaliaus darbo krūvis buvo didžiausias mokykloje ir vis didėjo – 1927 m. jis pravedė 812 pamokų, jam mokėta 500 litų alga. Mokiniai gamino taburetes, stalus, spintas bei kitus baldus. Anot Skirmantės Smilingytės-Žeimienės, po trejų metų darbo A. Karalius atleistas staiga, „be prašymo“, nes nuo 1929 m. rugsėjo jo vieton paskirtas iš mokslų Čekoslovakijoje sugrįžęs sūnus Kazys Karalius, kuris su valstybės stipendija studijavo medžio apdirbimo specialybę. Pastarasis vėliau perėjo dirbti į Telšių amatų mokyklą. Jį pakeitė užsienyje išsilavinimą įgijęs brolis Vytautas Karalius, amatų mokykloje dirbęs iki pasitraukimo į Vakarus 1944 m. Abu broliai garsėjo, kaip puikūs sakralinės dailės meistrai, bažnyčių interjerų kūrėjai.
A.Karaliaus vyriausioji dukra Stasė Stella Karaliūtė išvyko į JAV, kur susituokė su Jonu Griniumi (prezidento Kazio Griniaus broliu), buvo išrinkta Filadelfijos lietuvių atstove dalyvauti 1964 m. Lietuvių kongrese Vašingtone.
Dukra Anelė Karaliūtė siekė profesionalios operos solistės karjeros (vėliau dirbo vokalo pedagoge), ištekėjo už Juozo Bačkaus, husarų pulko vado. 1941 m. kartu su kitais šviesuomenės atstovais buvo ištremta į Kamenio vietovę, prie Obės upės, o jos vyras, aukšto rango karininkas, sušaudytas Sverdlovsko kalėjime. Iš savo močiutės Anelės ir tėvo Vyturio Bačkaus, kuris grojo violončele Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre, dirbo violončelės mokytoju muzikos mokykloje, meninius gabumus perėmė Mindaugas Bačkus, kuris šiuo metu yra vienas iš sėkmingiausių Lietuvos violončelininkų.
Viena iš A.Karaliaus anūkių Raimonda Kogelytė-Simanaitienė yra Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto doktorantė, dėsto meno istoriją. Tad Karalių dinastijos atstovai iki šiol reikšmingai prisideda prie Lietuvos meno ir kultūros.
Dalė Lazauskienė