Ant Aušrakalnio skambėjo V. M. Putino eilės

Daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvuojančio Prienų sveikuolių klubo „Versmenė“ nariai jau senokai išaugo vien iš fizinę sveikatą stiprinančios veiklos. Mankštas, rytines keliones dviračiais iki Birštono tvenkinių, žygius su šiaurietiškomis lazdomis, paskaitas sveikos gyvensenos temomis papildė įvairūs dvasiškai auginantys užsiėmimai. Vienas pastarųjų – klubo narės Gražinos Mikušauskaitės iniciatyva suorganizuotas apsilankymas V. M. Putino tėviškėje, poeto sukurtų eilėraščių skaitymas ant netoliese esančios Aušrakalnio kalvos.
Šį susitikimą G. Mikušauskaitė pavadino „Kuo kvepia kačpėdėlės?“ Pasak pačios Gražinos, jai kačpėdėlės kvepia prisiminimais: vaikyste, piliakalniu, Davatkynu, Lašaša. Būtent poetiniai paklaidžiojimai po prisiminimus ir tapo šio pasibuvimo priežastimi.
Gėlėtomis suknelėmis vilkinčios, skrybėlaitėmis pasipuošusios klubo narės iš anksto buvo pasiskirsčiusios, kuri kokį eilėraštį skaitys, namuose parepetavusios, tad poezijos posmai liete liejosi. Ant Aušrakalnio susėdusias „Versmenės“ klubo poezijos mėgėjas atėjo pasveikinti ir netoliese esančio V. M. Putino gimtosios sodybos-muziejaus darbuotoja Julija Mykolaitienė. Ji papasakojo, kodėl ši kalva Aušrakalniu vadinama, priminė ir anksčiau buvusį kitą jos pavadinimą – Krušakalnį. Pasak Julijos, Putinas šią vietą labai mėgęs, grįžęs į tėviškę visada čionai ateidavęs, pabūdavęs, pamąstydavęs. Nuo jos net trijų bažnyčių bokštai matydavosi. Gražiausiai savo ryšį su šia vieta jis atskleidė eilėraštyje „Į didelį ir aukštą kalną“. Rašytojo artimieji pasakoja, kad du iki šiol čia šlamančius dabar jau šimtamečius beržus Putinas savo rankomis pasodinęs. Labai įtaigiai nuskambėjo ir Julijos perskaitytas vienas prasmingiausių V. M. Putino eilėraščių „Rūpintojėlis“.
Šalimai banguojančių javų, ant Aušrakalnio kalvos ošiančių medžių, čiobrelių, jonažolių, kitų žolelių kvapais svaiginančioje aplinkoje, gražiai skambėjo renginyje dalyvavusių moterų iš Prienų kultūros ir laisvalaikio centro folkloro ansamblio „Gija“ dainos, joms pritariantys visų dalyvių balsai.
O kai renginio scenarijuje numatytos eilės, dainos ir pasakojimai išseko, J. Mykolaitienė pakvietė visus paviešėti V. M. Putino sodyboje-muziejuje. Išlikę autentiški pastatai, sodybos aplinka tarsi nukėlė į tas dienas, kai čia gyveno žymusis mūsų krašto kūrėjas. Muziejaus darbuotoja papasakojo ir apie čia surinktus eksponatus, parodė unikalią pranciškono Juliaus Sasnausko padovanotą Seinų kunigų seminarijos, kurioje mokėsi V. M. Putinas, grindinio plytelę, kitas muziejines vertybes.
Sodyboje laukė ir staigmenų. Aldona Tadaravičienė surengė skiautinių parodėlę. Savo susikurtu stiliumi paveikslus skiaučių aplikavimo būdu dėliojanti moteris pasakojo šia veikla susidomėjusi prieš ketverius metus. Jos darbuose – ir Aleksoto panorama, ir Prienų bažnyčia, ir paukščiai bei kiti supančios aplinkos atspindžiai.
Renginio dalyvių laukė ir dar viena maloni staigmena – muziejaus šeimininkų iškeptas kugelis, didžiulis varškės sūris su įvairiais pagardais, putinų uogienė, žemuogių, liepžiedžių, čiobrelių arbata, kiti skanėstai.
Gražina Mikušauskaitė sako, kad tokie dvasiškai praturtinantys pasibuvimai – labai reikalingi. Smagu ir drauge aptarti perskaitytą knygą, ir pasinerti į diskusijas, ir skirti laiko poezijai. Pasak Gražinos, taip ir vieni kitus, ir save geriau pažįstame, ir gyvenimą praskaidriname.
Aldona Milieškienė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *