„Pabūkim visi drauge, tvirti, prie šitos vietos prisirišę, pailsėkim…“

Joninių išvakarės – tai toks stebuklingai gražus laikas, kai bet kokiu oru žmonės susirenka draugėn švęsti gamtos ir gyvenimo pilnatvę, stebėti bei dalyvauti magiškose tradicijose, drauge pasibūti, pašokti, padainuoti, paparčio žiedo paieškoti.
Tęsdamas kasmetę tradiciją ir vėl į gražios bendrystės vakarą būrį kraštiečių bei svečių į savo sodybos kiemą Pašventupyje sukvietė Jonas Vilionis. Į vietą, kur jau ant kalno sukrautas Joninių laužas, o netoli jo teka paslaptingas upelis, į kurį vėliau bus leidžiami nupinti iš pievų dvylikos ar devynių skirtingai žydinčių žolelių vainikėliai. Čia pat, kur, tarsi apglėbiančia ranka, visus jungia šalimais tekantis Nemunas. Visa tai susilieja į darnią visumą ir sukuria gražią erdvę, kur susitinka žemė ir dangus, ugnis ir vanduo…
Vakaro vedėjo Dainiaus Martinaičio paragintos, pro savo pačių rankomis apipintus Joninių vartus, nešinos vainikais, šventę teatralizuotomis eitynėmis pradėjo Ašmintos folkloro kolektyvo „Ošvenčia“ moterys, vadovaujamos Rimos Vilkienės. Tai – kolektyvas, kuris puoselėja senovinius lietuvių liaudies papročius, tradicijas ir, kaip sako vadovė, jau neskaičiuoja metų, kiek kartu dainuoja. Kaip ir tų metų, kai čia, Pašventupyje, drauge su susirinkusiaisiais kuria Joninių nakties tradicijas, dainuoja lietuvių liaudies dainas. Kiek daug vainikėlių pripinta, prieš tai kiek žolelių surinkta. Ne vienas ir didelis vainikas nupintas originaliai koncertinei scenai papuošti. O kur dar ąžuolo lapų vainikai – Jonui Vilioniui bei visoms Janinoms ir Jonams pagerbti. Didingu ąžuolo lapų vainiku padabintą šios tradicinės šventės organizatorių Dainius pakvietė ir tarti žodį taip gausiai susirinkusiai Joninių bendruomenei. „Visi esam tvirti, prie šitos vietos prisirišę, todėl ir pabūkim drauge, pailsėkim. Tegu vasara būna graži kiekvienam, o ši vieta išlieka ir toliau tam, kad galėtume susiburti bendrystei ir šventei. Linkiu derlingų metų ir visko, ko širdis geidžia bei Dievas leidžia“, – užtikrintai, kaip ir įprasta, Jonas Vilionis ragino susirinkusiuosius tiesiog pailsėti, pasitinkant trumpiausią naktį, pasilinksminti ir, suradus žydintį papartį, žiedą saugoti, branginti.
Beje, gerbiamas Jonas yra ūkininkas, jo pasveikinti taip pat atvyko nemažai bičiulių. Įdomu, ar ir jie laikysis papročių? Sako, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Reikia jos surinkti ir duoti karvėms, kad pieningos būtų. O ūkininkas sulauks gero derliaus, jei naktį visus laukus apibėgs ir rasoje nuogas pasivolios. Tarp tradicijų svarbus ir laužas, kuris dažniausiai sukraunamas ant aukštos kalvos. Po vidurnakčio užkurtas, jis savo šviesa apšvietė ir laukus, ir visų ja tikinčių ir besidalinančių žmonių sielas ir širdis.
Gražiomis Joninių tradicijomis, būtent jų tęstinumu bei papročių puoselėjimu Pašventupyje, tarp Jono vartų trumpam stabtelėję pasidžiaugė Marijona ir Algimantas Sinkevičiai iš Purvininkų. Marijona – ilgametė buvusios bibliotekos bibliotekininkė patikino, jog išties reikia, kol dar gali, visiems rinktis, burtis drauge, kad paskui šias tradicijas tęstų vaikai ir anūkai. Beje, vaikučių šokančių taip pat buvo nemažai. Buvo ir smagaus jaunimo, žinančio vakaro svečio Vytauto Šiškausko atliekamų dainų žodžius. Taigi abejonių nekilo – tradicijos išliks.
Sveikindamas Joną Vilionį, rajono Savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas pasidžiaugė, kad čia, Pašventupyje, būtent Jonas sukuria šventę visiems. Meras šeimininkui linkėjo išlikti kupinam energijos, o kad jos per daug neišbarstytų ieškodamas žiedo, įteikė papartį ir sakė, kad jau žydintį. Juk vakaras – stebuklų ir magijos. Merui antrino ir Savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Zailskienė, linkėdama svarbiausiam rajone Jonui stiprybės ir išsaugoti šią gražią Joninių šventę, kuri suburia žmones. Artimųjų vardu sveikinimus broliui perdavė sesuo: „Labai tave mylim, broli. Linkėjimai tau iš Londono, Berlyno. Būk laimingas“.
Nusidriekė dar ilga sveikintojų eilutė. Valstiečių partijos vardu sveikinimus perdavė LR Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė, pagerbė ir netolimas kaimynas, Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininkas Kazimieras Starkevičius, sveikinimus ir iš Briuselio perdavė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos atstovai, rajono ūkininkų vardu sveikino Rolandas Aleksandravičius.
Skambias lietuvių liaudies dainas dovanojo folkloro kolektyvas „Ošvenčia“. Gražių, daugumos mokėtų mintinai, dainų pynę skyrė svečias Vytautas Šiškauskas, kuris negailėjo gero nuoširdaus žodžio šokėjams, kvietė arčiau vaikus. Nuoširdų kvietimą atliepė ir dainos žodžiais: „Stok arčiau manęs senas bičiuli, metų kalną įveikti didžiulį mums draugystė ir dainos padės“.
…Sukosi poros, šokėjų ratelis vis platėjo. Visi drauge, visa graži Joninių bendruomenė pas Joną, tarytum himnu tapusią V. Šiškausko dainą „Mūsų kaimas“, garsiai dainavo. O gal, kaip ir sakė atlikėjas, „…nebelinksmas mūsų kaimas“, ir vėl taps tokiu, kaip anksčiau, kai Lietuvos laukai skambėjo šienapjūtėj nuo dainų. Gal ir „ant plataus Europos kelio neužmiršim papročių“?. Šią dainą dainavo įvairaus amžiaus atlikėjo gerbėjai. Tarp jų – mintinai labai gražiai šią dainą traukė ir būrelis jaunimo. Kirba viltis, galbūt jie neliks abejingi savo kraštui, sieks, kad išliktų gyvos ir tęstinos tradicijos, būtų puoselėjami mūsų protėvių papročiai. Tie tvirti pamatai, padedantys ir padėsiantys lietuviams išlikti kaip tautai…
Palma Pugačiauskaitė