Interviu su dailininke ir pasakų rašytoja Sigute Ach: Kūryba išgelbėja nuo „Laikas teka, bet aš jame neplaukiu“

Sigutė Ach – dailininkė iliustruotoja, Lietuvoje žinoma jau daugiau nei 20 metų, mylima ne tik už mielus sparnuotus personažus, bet ir už nuostabius romantiškus tekstukus, šildančius širdis ir vaikams, ir suaugusiesiems. Šio interviu metu ypač šilta ir nuoširdi pašnekovė Sigutė Ach pasidalino mintimis apie savo meilę vaikiškoms knygutėms ir savajam pasauliui.

– Ką jums reiškia menas?
– Laisvę kurti bei būti savimi.
– Ar vienu žodžiu galėtumėte apibūdinti savąjį meną?
– Du žodžiai – mano pasaulis.
– Kas jus įkvepia kurti?
– Manau, kad tas noras nuolat nukeliauti į savąjį pasaulį, nes aš ne visada esu savo pasaulyje, reguliariai išeinu į pasaulį, kuris yra visų. Tuomet aš pasiilgstu savojo ir vėl ten keliauju.
– Tikriausiai turite dailininkų ar rašytojų, kuriais labiausiai žavitės?
– Jansson, Exiuperi ir John Irving darbais. Ypač vertinu tai, kaip J. Irvingas įmantriai sujungia įvairius savo pasakojimo elementus. Mane, kaip knygų mylėtoją, žavi Tove Jansson sugebėjimas sukurti unikalų pasaulį, patrauklų ir suaugusiesiems, ir vaikams. Tai mane tikrai įkvepia. Šią idėją pristatau, kaip savo alternatyvą, nes ji irgi turi savo pasaulį, kurį susikūrė sau ir jame gyvena, bet dabar tas pasaulis reikalingas visiems. Taip apie labai sudėtingus dalykus galima papasakoti labai paprastomis priemonėmis.
– O Jūsų kūrybos erdvė. Kaip ją apibūdintumėte? Kokia ji, nuolatinė ar besikeičianti?
– Savo gyvenime aš arba virtuvėj, arba miegamajame, nes jaunystėje retai turi studiją. Studija toks dalykas, kuris atsiranda ne iš karto. Dabar aš jau turiu namelį. Tai erdvė – ir gyvenimui, ir kūrybai. Ir tai yra mano laimingiausi metai.
– Nuo ko viskas prasidėjo?
– Mane paskatino kurti tai, kad tikriausiai pasakoriaus neužteko. Knygų, kurias skaičiau vaikystėje, man neužteko, man reikėjo kažkokio sustiprinimo ir aš savo tą išgalvotą pasaulį, kaip burbulą sau išpūčiau dar būdama maža. Vėliau toliau pūčiau. Galiausiai aš jį apgyvendinau, sutankinau. Taip jis tapo tarsi mano „oaze“, ir tai buvo pagrindinis atsakas į tai, kad man viskas buvo per grubu, per garsu, neaišku. Tuomet aš nusipaišiau, kad man būtų aišku ir ramu. Man atrodo, kad vaikas to nori, jam reikia saugumo ir ramumo bei papildytos realybės. Juk tikrai trūksta tų, kurie gali skraidyti, ir gyvūnų, kurie yra mano dydžio, kurie gali pasikalbėti su manimi ar išgerti arbatos.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie nori pradėti kurti, bet bijo – bijo parodyti savo kūrybą kitiems?
– Kūryba išgelbėja nuo „Laikas teka, bet aš jame neplaukiu“. Nesvarbu, ar tu esi matematikas, ar santechnikas. Žmogus vis tiek nori jausti pilnatvę. Aš esu tarsi tas raktininkas, kuris grąžina žmogų į kūrybos kambarį. Man yra svarbu, ar žmogus jau rado raktą, ar dar ieško, nors dažniausiai raktas būna panosėj. Jeigu žmogus atsisako kurti su pasiteisinimu „aš nemeniškas“, aš jam atsakau: – „Negali būti nemeniškas, bet kūrybiškam reiktų“. Juk vis tiek turi sukurt save. O aš net jei ir nekuriu, vis tiek kuriu, net ir vairuodama, net vaikščiodama, net šio interviu metu kuriu žodžius galvoje, ką sakysiu vėliau. Taip pat man nebūtina turėti teptuką rankoje, kad aš galėčiau kurti ar kad pasijausčiau kuriančia.
– Ačiū už pasidalintas mintis.

Kalbėjosi Andželika Melaikaitė