Naujos galimybės – ir po penkiasdešimties…

Amžius nėra kliūtis imtis pokyčių, persikvalifikuoti ir išbandyti save naujoje srityje. Mokymosi visą gyvenimą nauda akivaizdi – taip galima įgauti ir profesinių žinių bei įgūdžių, ir asmeniškai tobulėti, sustiprinti pasitikėjimą savimi, tapti naudingu kitiems.

Mokytis ir keisti profesiją niekad nevėlu

Iš kairės: G. Kliokienė ir L. Kalesinskienė.

Tokį kelią pasirinkusios prieniškės – 57 metų Gema Kliokienė ir 54 metų Loreta Kalesinskienė – šiuo metu atlieka praktiką Prienų socialinių paslaugų centre, mokosi dirbti su dienos užimtumo grupę lankančiais neįgaliais žmonėmis. Jos pasakojo, kad, Užimtumo tarnybai pasiūlius, išklausė mėnesį trukusius individualios priežiūros darbuotojų socialiniam darbui nuotolinius mokymus, o dabar įgytas žinias pritaiko praktiškai jas priėmusioje darbovietėje, stengiasi įgyti kuo daugiau įgūdžių, nes po praktikos laikys baigiamuosius egzaminus UAB PMC (Profesinių meistrysčių centras) Training profesinių kompetencijų sertifikatui gauti.
G. Kliokienės nuomone, mokytis visą gyvenimą yra privalumas, juolab kad yra sudarytos palankios sąlygos siekti žinių naujoje srityje.
– Anksčiau dirbau pardavimų, floristikos srityse, nusprendžiau išbandyti naują sritį, susijusią su socialiniu darbu. Savo aplinkoje turiu pagyvenusių kaimynių, močiučių,

J. Povirennaja (dešinėje).

matau, kaip joms reikia pagalbos. Šiek tiek savanoriavau, pasisiūliau padėti, ką nors parnešti vienam žmogui po klubo sąnario operacijos, paskui pagelbėjau močiutei. Pradėjau galvoti, kad tokių pagalbininkų, kurie galėtų padėti senyvo amžiaus asmenims, trūksta, kuo toliau, tuo labiau jų reikės. Yra nemažai vienišų senolių, kurių vaikai gyvena užsienyje ar kituose miestuose, ir jiems reikia pagalbos namuose, – svarsto Gema. – Kiekvienas iš mūsų turėtų pasižvalgyti, gal artimoje aplinkoje yra žmonių, kuriems gali kaimyniškai pasisiūlyti palengvinti gyvenimo naštą. Juk daugelis net nedrįsta paprašyti, prisipažinti, kad stokoja pagalbos.
Moteris ėmė svarstyti, kad, pasukusi į šią sritį, ji galbūt galėtų sugrįžti į darbo rinką. Todėl kreipėsi į Užimtumo tarnybą, teiraudamasi, ar yra galimybė įgyti individualios priežiūros įgūdžių. Pasiūlymas buvo patrauklus: mokslai profesinio rengimo centre Kaune trunka vos pusmetį, teorija dėstoma nuotoliniu būdu, praktika atliekama socialinėse įstaigose – globos namuose, socialinių paslaugų centruose ir kt., jos metu mokama stipendija, kursus finansuoja Užimtumo tarnyba. Išlaikiusieji egzaminą gauna valstybinį profesinio mokymo sertifikatą, suteikiantį teisę dirbti pagal šią kvalifikaciją ES šalyse.

Praktika įstaigoje – žinių įtvirtinimas
Loretos Kalesinskienės teigimu, dirbant su Socialinių paslaugų centro klientais, svarbus ir nusiteikimas, ir psichologinis pasiruošimas. Jai teko padirbėti Vaikų dienos centre, pavaduoti individualios priežiūros darbuotoją ir pagelbėti senjorams buityje, pasirūpinti jų pirkiniais, maistu, palydėti į gydymo įstaigą, silpnesnius pamaitinti, perrengti, atlikti kitus pavedimus. Pasak pašnekovės, senjorams kasdienė pagalba labai svarbi, laukiama. Norint jiems padėti, reikia įsijausti į žmonių poreikius, o tai emociškai nelengva patirtis.
– Teorinės paskaitos buvo labai intensyvios, gavome daug psichologijos, slaugos, pirmosios medicinos pagalbos žinių. Tai – ir įdomu, ir naudinga, jei prireiktų padėti netikėtos ligos, traumos ar kitos nelaimės ištiktiems žmonėms, – Loreta mano, kad praktika konkrečioje darbovietėje, savęs išbandymas įvairiose situacijose padeda geriau įtvirtinti šias žinias.

Praktika Socialinių paslaugų centro Neįgalių žmonių grupėje.

Praktikantės prisipažįsta, kad, bendraudamos su neįgaliais jaunuoliais, mokosi būti kantrios, tinkamai reaguoti į jų nuotaikos pokyčius. Pradžia nebuvo lengva, teko perprasti jų norus ir charakterį, rasti priėjimą, įgyti pasitikėjimą. Šiandien jos gali pasidžiaugti užmezgusios ryšį su Centro lankytojais: kartu gamina pusryčius, užsiima įvairiomis veiklomis, važiuoja į iškylas ir pan.
Gema ir Loreta dėkingos Prienų socialinių paslaugų centro darbuotojams už sudarytas sąlygas atlikti praktiką, nuoširdų priėmimą, pasidalinimą patirtimi, ir pačios stengiasi būti reikalingos. Pasak jų, Centre vyksta daug mokymų, akivaizdu, kad ši įstaiga daug investuoja į savo darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, žinių atnaujinimą, o tai svarbu gerinant teikiamų paslaugų kokybę.
Birželį Profesinio rengimo centre prasidės egzaminai, moterys jiems atsakingai ruošiasi. Jos dar nežino, kokią socialinio darbo sritį ateityje pasirinks, bet tikisi, kad darbo atsiras, ir jos galės būti visuomenei naudingos. Todėl ir kitas savo bendraamžes moteris, ieškančias, kur save realizuoti, jos ragina nenuleisti rankų, pirma laiko nenusirašyti „į pensiją“ ir ieškoti savęs realizavimo galimybių.

Jeigu nenuleidi rankų, darbas pats susiranda…
Prieš metus tokia galimybe pasinaudojo ir dar viena prienietė, per 50-ties sulaukusi Jolanta Povirennaja. Šiuo metu ji dvi dienas per savaitę dirba Prienų socialinių paslaugų centre, pavaduoja individualios priežiūros darbuotojas, teikia rajono senjorams reikalingas paslaugas.
– Panašų darbą esu dirbusi prieš kelerius metus, Vokietijoje dirbau šeimose, rūpinausi seneliais. Man šis darbas patiko, jaučiau pašaukimą, todėl Lietuvoje, įsidarbinus pardavimų vadybininke (tai buvo sėdimas darbas), man labai trūko bendravimo su žmonėmis, judėjimo. Todėl sugalvojau mokytis socialinio darbo, kreipiausi į Užimtumo tarnybą dėl persikvalifikavimo, išėjau iš ankstesnio darbo. Baigiau profesinio rengimo centro Petrašiūnuose mokymus, praktiką atlikau Prienų socialinių paslaugų centre, Neįgaliųjų dienos užimtumo grupėje, vėliau buvau pakviesta terminuotam pavadavimui. Smagu, kai seneliai laukia manęs, vieniems labiau reikia asmeninės pagalbos, kitiems – bendravimo, žmogaus, kuriam galėtų išsipasakoti. Man šis darbas tinka ir patinka. Gavau gerą psichologinį pasirengimą, todėl gebu prisitaikyti prie situacijos, išklausyti, išmokau „nesirgti“ klientų ligomis, ir jų problemų nesinešti į namus, – pašnekovė atskleidžia, kad, renkantis šią profesiją, yra svarbu mokėti bendrauti, teikti emocinę pagalbą to reikalingiems žmonėms, bet svarbiausia yra nuoširdžiai norėti padėti kitiems.
– Nereikia galvoti, kad galbūt per vėlu keisti nemėgstamą darbą į kitą, rinktis perspektyvesnę specialybę. Nė kiek nesigailiu baigusi mokslus, pasirinkusi socialinį darbą, jis yra reikalingas ir prasmingas, – apibendrino J. Povirennaja.

Ir pasiruošimas profesijai, ir investicija į įstaigos ateitį
Prienų socialinių paslaugų centro direktorė Aurelija Urbonienė sako, kad socialinio darbo praktika – tai ne tik neatsiejama socialinių darbuotojų ar individualios priežiūros darbuotojų rengimo dalis, bet ir investicija į Centro vykdomos veiklos ateitį.
„Tai – praktinis studijų laikotarpis, kurio metu mokiniai turi galimybę pamatyti socialinio darbo realybę, susidurti su socialinio darbo specifika, šios srities problemomis institucijose, įgyti ir tobulinti socialinio darbo metodų taikymo, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius. Praktikos metu ypatingas dėmesys skiriamas vertybinių nuostatų socialiniame darbe suvokimui, socialinio darbuotojo etikos kodeksui, tuo pačiu susipažįstama su įstaigos kultūra, veiklos specifika, įstaigos tikslais, puoselėjamomis vertybėmis,“ – pabrėžia įstaigos direktorė.
Prienų socialinių paslaugų centre jau keletą metų atlieka praktiką studentai iš įvairių Lietuvos mokymo įstaigų – Šv.Ignaco Lojolos kolegijos, UAB PMC Training, Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centro ir kt. Centro administracija turi viziją: priimti kuo daugiau studentų praktikai, leisti jiems „pasimatuoti“ socialinio darbo profesiją, įgyjant praktinių žinių. Mokiniams ar studentams yra paskiriamas praktikos vadovas, kuris nuolat stebi praktikanto gebėjimą vertinti žmogaus socialinę situaciją, bendrauti su žmonėmis ir jo aplinka, taip pat yra svarbu bendradarbiauti su paslaugų gavėju, su asmenimis, turinčiais proto ar psichikos negalią. Praktikantų veikla yra vertinama balais, o tuo pačiu yra kuriama ir žmogiškųjų išteklių duomenų bazė. Kai atsiranda poreikis Centre įdarbinti naujus darbuotojus socialinių paslaugų teikimui, dažniausiai pasitelkiami buvę praktikantai, su kurių darbo sistema būname jau susipažinę. Taip, A. Urbonienės teigimu, į Centrą ateina nauji darbuotojai, jau žinantys socialinio darbo ypatybes. Vien tik 2023 metais Socialinių paslaugų centre praktiką atliko daugiau nei 20 praktikantų.
– Norisi padėkoti praktikantėms Loretai, Jolantai ir Gemai, kad jos įsiliejo į įstaigą, praktikos atlikimo vietą, taip pat ir – į Centro bendruomenę, kartu organizuojant renginius, padedant Neįgaliųjų grupės lankytojams ugdyti savarankiškumą ir net atstovaujant Centrui miesto šventės eisenoje. Stebint jų bendravimo santykį su Neįgaliųjų dienos grupės lankytojais, galima teigti, kad kai kurie praktikantai jau turi vertybines pamatines nuostatas ir norą nuoširdžiai padėti asmenims, – sako Prienų socialinių paslaugų centro direktorė A.Urbonienė.
Dalė Lazauskienė