Joe Bideno užkeikimai

„Taika – tai užtikrinti, kad Rusija niekada, niekada, niekada, niekada neokupuotų Ukrainos“, – sakė JAV prezidentas Joe Bidenas duodamas interviu savaitiniam žurnalui „Time“. Taip jis atsakė į reporterio klausimą, kaip, JAV lyderio požiūriu, turėtų atrodyti taika dabar prieš Rusijos agresiją kovojančioje Ukrainoje.
J. Bidenas – tarsi repetuoja. Šįmet, kada JAV Kongreso Atstovų rūmai po ilgų debatų priėmė apie 61 mlrd. dolerių vertės karinės paramos paketą, skirtą Izraeliui, Ukrainai bei Taivanui, kongresmenai įstatyme įsūdė nemielą JAV administracijai pataisą – per kelis mėnesius nuo įstatymo priėmimo Atstovų Rūmams teks pateikti viziją, kaip ji įsivaizduojanti galutinius kovojančios ir Vakarų remiamos Ukrainos pergalę kare su Rusija.
Nesunku atspėti, kad jei J. Bidenas panašia leksika mėgins užliūliuoti politinės veiklos užgrūdintus JAV politikus, patirs milžinišką fiasco, nes tai atsakymas – migla. Jis tiesiog apie nieką. Ir JAV politikai yra bjauresni tipai už amerikiečių žiniasklaidą, sugebės išsklaidyti specialiai pučiamas miglas.
Tame pačiame pokalbyje su „Time“ J. Bidenas nieko nekalba apie pagalbą Ukrainai modernizuojant jos gynybos pajėgas, ekonomiką, tačiau pabrėžia nenorįs Ukrainos „NATOizacijos“. Ši nuostata – taip pat joks siurprizas: iš politikos kuluarų paskutiniu metu lįste lenda nutekinama informacija apie tai, kad JAV ir Vokietijos lyderiai stačiai laiko Ukrainos prezidentą Volodymirą Zelenskį už žabtų, kad šis š.m. liepą įvyksiančiame NATO bloko aukščiausiame viršūnių susitikime Vašingtone susiturėtų nuo kategoriško Ukrainos narystės bloke reikalavimo.
„Kodėl“, – klausė „Time“. Ogi todėl, kad J. Bidenui dar būnant senatoriumi bei viceprezidentu ir jam praleidus daugiau kaip mėnesį Ukrainoje, jis patyrė, kad toje šalyje yra daug korupcijos. Išvertus į normalesnių žmonių kalbą, toksai argumentas reiškia: „Atsikniskit, todėl, kad aš taip noriu“.
Įspūdis – gana prastas. Tarsi JAV lyderis laukte laukia, kad V. Zelenskis tiesiog pavargtų nuo savo lyderystės, o nuolatinį Vakarų ginkluotės tiekimo stygių patiriantys ukrainiečiai pavargtų priešintis (pažiūrėjus į viešąsias apklausas atrodo, kad per metus bekompromisio šalies pasipriešinimo prieš Rusijos invaziją šalininkų Ukrainoje skaičius sumažėjo maždaug 15 proc.) invazijai.
Tokioje aplinkoje lūkestis – „keturiskart niekada Rusija negalėtų okupuoti Ukrainos“ – skamba labai jau multiprasmiškai. Ar tai Ukraina su 1991 m. tarptautiškai pripažintomis sienomis? Ar tai Ukraina be keturių savo regionų, kuriuos Maskva jau oficialiai aneksavo? Ar tai Ukraina su minimalia savo kariuomene ateityje, ko taip siekia Vladimiras Putinas?
Kada JAV prezidento sentencijas galima taip laisvai interpretuoti, sąjungininkai ir oponentai tuo užsiima. Štai rusai, pavyzdžiui, nuo 2008 m. užgrobtas Ukrainos teritorijas visų pirma fortifikuoja. Net tuos žemės lopinėlius į Šiaurę nuo Charkivo miesto, kur porą paskutinių mėnesių vykdė savo puolimą ir iš esmės nieko nepasiekė. Tie pasienio su Rusija lopinėliai taip pat dabar įtvirtinami, kad Ukrainos kariuomenei nesirastų jokio noro pagalvoti apie jų sugrąžinimą. O bet koks bandymas juos susigrąžinti virstų masine ukrainiečių karių kapaviete.
Bachmutas, Avdijivka, Vovčanskas, dabar jau ir Časiv Jaras. Pamažu, žingsneliais per savo lavonus. Nepaisant J. Bideno dviprasmybių ar užkeikimų.
Galima suprasti dabartinės JAV administracijos susirūpinimą nenumaldomai artėjančių JAV prezidento rinkimų š.m. lapkritį kontekstą. Viena J. Bideno akis įdėmiai stebi, ką daro jo konkurentas Donaldas Trumpas, o amerikiečių kairuoliams itin nepatinka, kas dabar vyksta Izraelyje ir Ukrainoje. Tačiau vyksmo trajektorijos ypač Ukrainoje, deja, gali įgyti tokių dedamųjų, kad daryti rimtesnę įtaką šiam karui rudenį ir kitąmet gali būti per vėlu.

Rytas Staselis