Rojaus kampelis – LLANCA

Dana ARNAUD

Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie atostogas ar kūrimąsi Ispanijoje, ir dėl prieinamesnių kainų, ir dėl gamtos subtilybių bei šilumos. Ir ypač dažnai linksniuojama Katalonijos pakrantė, žinoma Costa Brava pavadinimu, su pagarsėjusiais kurortais Lloret del Mar, Tossa del Mar ar Roses, jau nekalbant apie Katalonijos sostinę Barseloną. Tačiau vienas iš šio regiono perlų nėra labai girdimas ar žinomas turistams iš Lietuvos – tai kurortas-uostas Llanca, prieš porą tūkstantmečių įsikūręs Empordos rajone nacionalinio draustinio Cap de Creus teritorijoje, žavintis netaisyklinga Viduržemio jūros pakrante su stačiomis uolomis ir mažomis įlankėlėmis su pliažais.
Istorija mena, kad netoli tos vietos, kur dabar yra Llanca, buvo senovinis Deciana miestas, įkurtas netoli kelio Via Domitia, kuris kirto Pirėnus per Massana ir Perthus perėjas. Vėliau, normanams sunaikinus miestą, Empordos pakrantės gyventojai, sunerimę dėl saracėnų piratų antpuolių, nutarė susitelkti ir pasitraukti truputį toliau nuo jūros, taip ir atsirado Llanca su pirmaisias gyventojais – netoli jūros, bet beveik visiškai paslėpta nuo akių.
Pradiniame Llancos įkūrimo etape miestelyje tebuvo parapijos bažnyčia ir trys ją jungiančios gatvės, o uoste stovėjo seni žvejų nameliai, kai kurie iš jų dabar nugriauti, o vietovė paversta turizmo ir gyvenamuoju centru. XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo pastatyta prieplauka, kuri visiškai pakeitė senąjį paplūdimį, tačiau ir šiandien vis dar galima čia išvysti tradicinių žvejų valčių su „lamparomis“.
Nors Llanca savivaldybė išsidėsčiusi 28 625 km2 plote, tačiau didžioji jos dalis, esanti Albereso kalnuose, yra negyvenama, ir gamta lig šiol nepaliesta civilizacijos. Llanca traukia tūkstančius poilsiautojų savo mažomis, maloniomis ir palyginti ramiomis įlankėlėmis, išsidėsčiusiomis 7 km ilgio pakrantėje. Žmonių veikla išsaugojo daugelį šios pakrantės vietovių, suteikdama joms laukinę išvaizdą ir išsaugodama natūralų grožį. Jau nuo XX a. septintojo dešimtmečio pradžios suaktyvėjęs turizmas skatino miesto ir demografinį augimą, ir šiandien savivaldybė ir vietos turizmo pramonė tebedemonstruoja didelį dinamiškumą, tačiau tuo pačiu besąlygiškai kontroliuoja bet kokią plėtrą, siekdama tausoti vietovės aplinką (palyginti su kitomis Kosta Bravos vietovėmis, čia labai mažai daugiaaukščių ar bendrai aukštų pastatų).
2008 m. sausio mėn. buvo atidarytas naujas turizmo biuras. O miesto širdis įsikūrusi netoli pakrantės, tarp uosto ir istorinio centro. Pačiame mieste nuolatos gyvena apie 5000 gyventojų, tačiau vasaros sezono metu kurortas perkopia per 20000. Atostogautojais vietiniai gyventojai nuoširdžiai rūpinasi, stengiasi pilnai užpildyti paslaugų sektorių, kad turistai neišvyktų kitur, pvz., vakarieniauti, bet kad liktų Llancoje, t.y, kad naudotųsi paslaugomis vietoje. Atostogautojams sulaikyti didelį darbą atlieka vietinės kultūrinės ir sportinės asociacijos, siūlančios ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems turistams tradicinių žaidimų, šokių vakarus, nėrimo ar meistravimo pamokas, filmus ar koncertus po atviru dangumi, plaukimo varžybas atviroje jūroje, zumba, fitness ar vandens gimnastikos užsiėmimus. Ir visa tai – nemokamai, nes vietinių tikslas – užimti turistus, kad jie po pramogų taptų vartotojais vietiniuose restoranuose ir baruose…
Taip pat būtų svarbu paminėti, kad Llancos savivaldybėje puikiai išvystyta ėjimo infrastruktūra – pakrantėje įrengti takai ir ėjimui, ir dviračiams, o nesuskaičiuojami ėjimo takai kalnuose ir kalneliuose pritraukia ir paprasto ėjimo, ir šiaurietiško ėjimo mėgėjus iš Ispanijos, Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų, Vokietijos.
Nardymo mėgėjams taip pat yra organizuojamos išvykos į jūrą laivu iki Cap de Creus iškyšulio, Llancos uoste jų laukia laivai nustatytomis valandomis su nardymo specialistų palyda. O baidarių mėgėjams visos paslaugos numatytos uosto pliažo teritorijoje.
Bet ne tik saulės, jūros ir judėjimo ištroškusius poilsiautojus lepina Llanca, yra kuo pamaitinti sielą ir meno mėgėjams – pačioje Llancoje jie gali pasidžiaugti akvarelės muziejumi ir aplankyti netoliese esančius ekscentriškojo menininko Salvadoro Dali muziejus, kurių dabar jau yra keturi: Figueres Dali kūrinių muziejus, apjungiantis ir jo papuošalų muziejų, kitoje Llansos pusėje esančiame kurorte Cadaques atidarytas namas-studija, už keleto kilometrų nuo jo – Portlligat‘e namas-muziejus, tarnavęs kaip pagrindinė stabili Salvadoro Dali gyvenama ir darbo rezidencija, o 2023 m. rudenį buvo atidarytas Dali vaikystės namas- muziejus, taip pat – Figueres, kur jis gimė ir augo.
Žinoma, Llanca apylinkės – tai tikras rojus motociklo fanams, klimato sąlygos jiems palankios beveik visus metus, keliai gamtos prieglobstyje ant jūros kranto vingiuoti, atrodo pavojingi, tačiau automobilistai, ypač vietiniai, gerbia motociklininkus ir rūpinasi jų saugumu.
Nors kai kada baiminamasi, kad Ispanijoje vasarą labai karšta, bet iš tiesų karštis čia yra kiek kitoks, mažas jūros vėjukas atgaivina nuo saulės įkaitusius kūnus. O kadangi gamta čia beveik nepaliesta, tad nuo kaitrios saulės galima bet kada pasislėpti pavėsyje.