Už meilę ir gyvenimą Ačiū tau, Tėve,

Po Šv. Velykų vis šviesesniais keliais devynias savaites kiekvienas keliavome iki Švč. Kristaus kūno ir kraujo – Devintinių – iškilmių, kurių metu dalyvaudami eucharistinėse procesijose, garbindami Švč. Sakramentą, dėkosime ir galbūt norėsime būti panašūs į tą, kurį besąlygiškai mylime, per kurį ir patekome į šį pasaulį, į Gyvenimą… Šiais metais Devintinių iškilmės sutampa ir su Tėvo diena.
Kiekvieno mūsų, kaip kad ir tėvo, šis sekmadienis, ir visi iki jo, yra be galo skirtingi. Ar dalyvausime krikščionių šventėje, ar ne, juk tėvas ir tu, aš, mes – esame vienis. Dėkokime už tai, kad kaip mamos, taip ir tėvo dėka atėjome į šią žemę. Ir nei vienas negalėjome jo pasirinkti prieš gimstant. Taigi priimkime tokį, koks jis yra – jaunas, veržlus, turintis savo verslą, mylintis šeimos žmogus ar jau senas, pasiligojęs… O galbūt jau Dangaus karalystėje gyvendamas jis siunčia meilę ir rūpestį savo vaikams.
Parimę į gyvenimo naštos lazdelę, tėvai bei seneliai rūpinasi vaikais, vaikaičiais, kurie geri, kurie paklydę ir suklydę… Galbūt jiems sunkiau nei tėvui „panešti“ kasdienybę, galbūt kiti savo tėčio net nematę… Bet dėkoti juk turi už ką – už tą gražų buvimą, už tokį, kokį jau patys susikūrė – padėjo tėvas ar negalėjo padėti materialiai… Ir kai negalinčiam pakilti iš ligos patalo tėvui rieda ašara, kai pirmą kartą savo gyvenime jis verkia dėl to, kad buvo negeras šeimai, jauti tarytum šalia jo sėdi Dievas, lyg ranką, tą sugrubusią nuo sunkaus darbo, laikydamas jam atleidžia, primindamas jo gerus darbus, meilę žmogui ir žemei. O žodžiai „geras“, „negeras“ sako yra tiesiog tik sąvokos, kurias visi suprantam skirtingai. Tuomet sūnus, dukra nušluosto tėvo ašaras, nušvinta jo akys, su didele vilties ugnele – dar gyventi. Neskubėti. Pabūti drauge. Neteisti. Atleisti. Uždegti amžinosios meilės žvakelę iškeliavusiems į Amžinybę. Ko neišmokė tėvas, mokytis patiems, jeigu pajuokaujant – kadaise iš klasikų ir tiesiog paties gyvenimo imant tas pamokas, o dabar – iš google…
… Mišių pradžioje susikaupti negalėjo sūnus ir tėvas. Krykštavo aplink bažnyčios suolus (lomkas) bėgiodami vaikaičiai. Dukra meldėsi, suklupusi prie Dievo Motinos Marijos. Visi jie nesimatė ilgą laiką. Po to, kai gimė jaunėlis sūnus, tėvas išvyko į užsienį, buvo sukūręs kitą šeimą. Kai sugrįžo į Lietuvą, jis susirado sūnų, su kuriuo buvo panašūs kaip du vandens lašai. Atvyko paskui tėtę ir dukra, panorusi susipažinti su broliu. Jie visi tapo laimingesni. Ir Devintinių Eucharistijos kelionėje džiaugėsi tėvas, apsuptas pačių brangiausių žmonių savo gyvenime – vaikų ir anūkų. Jie linkėjo visiems tik būti ir džiaugtis buvimu taikioje žemėje, o senelis juk jaunas bus, kol drauge su anūkais supsis ant sūpynių, mėtys kamuolį ar mokins juos, kaip pasigauti žuvį, prieš tai primindamas, kad ją sugauti reikalinga meškerė…
…praeis iškilmės. Gyvenimas skaičiuos laiką toliau, mylint tėvą ir motiną kitokia meile – vienintele, be sąlygų – už tai, kad esame.
Palma