Gegužės 17 d., minint 20-ąsias Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO aljansą metines, Prienų Laisvės aikštėje suplevėsavo ES ir NATO vėliavos, o po iškilmingos vėliavų pakėlimo ceremonijos Prienų bendruomenė ir miesto svečiai buvo pakviesti į Prienų „Žiburio“ gimnazijoje vykusią konferenciją „O kas gi tu esi, Tėvyne, jei ne mes?“, kuria prasidėjo dešimt dienų truksianti Prienų krašto šventė.
Kaip konferencijos metu sakė Prienų viešosios bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė, dvidešimt laisvo gyvenimo, galimybių, pasirinkimų metų yra labai daug, todėl konferencijos metu Prienų jaunimas ir svečiai susitiko padiskutuoti, kaip per šiuos metus pasikeitėme ir kaip tuos pokyčius mato skirtingų kartų atstovai.
Konferenciją pradėjusi Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė pastebi, jog, Lietuvai tapus ES šeimos nare, per 20 metų mūsų BVP išaugo maždaug 4,5 karto ir pagal šį rodiklį aplenkė netgi kai kurias senąsias ES valstybes. Anot V. Blinkevičiūtės, per tą laiką išaugo ir mūsų verslai, ir gyventojų darbingumas, per įvairius struktūrinius fondus į Lietuvą atėjo daug investicijų, kurios prisidėjo ir prie Prienų krašte vykstančių pokyčių, atsirado daugiau galimybių jaunimui, įvyko daugybė kitų pasikeitimų.
Tiesa, pasak parlamentarės, nors pasiekėme daug, mums reikia dar daugiau, todėl, stiprinant šalies konkurencingumą, turime investuoti į pramonę, skaitmenizaciją ir robotizaciją, užtikrinti socialinę lygybę, skirti dėmesio žaliajam kursui, kad visi gyventume švarioje ir sveikoje Europoje.
V. Blinkevičiūtės teigimu, nesibaigiant karui Ukrainoje, taip pat labai svarbu būti pasirengus kovoti už savo laisvę: investuoti į šalies gynybą, gebėti atremti kibernetines atakas, dezinformacinius ir kitokius iššūkius.
Retoriškai klausdamas, kas yra Lietuva, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras, karybos ekspertas Darius Antanaitis pastebi, jog Lietuva – tai mūsų namai, mūsų šeima ir artimieji, todėl ir į savo šalies saugumą turime žiūrėti kur kas plačiau, kuriame yra svarbiausias paprastas žmogus: mokytojas, ūkininkas ir kiti piliečiai, o kariuomenė yra tarsi mus saugantis diržas.
Šešiolika metų Lietuvos kariuomenėje tarnavęs D. Antanaitis iš savo patirties paneigė stereotipus, jog kariuomenė iš jauno žmogaus atima laiką ir galimybes. Priešingai, anot jo, po devynių mėnesių tylos pertraukos jaunas žmogus grįžta žymiai geriau pasiruošęs ateičiai, supratęs, ko jis iš tiesų nori iš gyvenimo. Tiesa, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras nedalina tuščių iliuzijų, kad čia nebus sunkesnių momentų, tačiau kartu pabrėžia, jog kariuomenėje yra tikrai labai įdomu, o ten sutikti draugai dažniausiai išlieka visam gyvenimui.
Kaip Lietuvos narystę ES ir NATO vertina skirtingų kartų atstovai arba, kitaip tariant, tie, kurie puikiai pamena priespaudos laikotarpį, bei tie, kurie gimė jau nepriklausomoje valstybėje, aptarta ir diskusijoje „Atspari grėsmėms, pilietiška bendruomenė. Pradėkime nuo savęs“.
Diskusijos metu taikliai pastebėta, jog jaunosios kartos atstovai demokratiją vertina kaip savaime suprantamą dalyką, o vyresnieji, gyvenę ir kitokiu laikotarpiu, žino, jog už laisvę gali tekti ir pakovoti.
Ir nors šiandien puikus kovos už savo laisvę pavyzdys yra Ukraina, ir tarp jaunesniųjų, ir tarp vyresnių vis dar galime atrasti skeptikų, manančių, jog Lietuvai nereikia nei Europos Sąjungos, nei NATO… Visgi, kaip sako Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės vado pavaduotojas ats. kpt. Valdas Pempė, didžiausia keistenybė, jog tie skeptikai visai nesiruošia išvykti iš tos ES valstybės, o Prienų r. savivaldybės mero Alvydo Vaicekausko pastebėjimu, lietuviai nesiveržia gyventi į tokias šalis, kaip Baltarusija ar Rusija, tačiau tų šalių piliečiai mielai atvyktų čia gyventi.
Diskusijos moderatorės Prienų r. savivaldybės vicemerės Jūratės Zailskienės paklausti, ką kiekvienam iš jų reiškia ES ir NATO, jaunesnieji diskusijos dalyviai Ūdrys Sadauskas ir Ieva Skaisgirytė džiaugiasi turėdami galimybę laisvai rinktis, ką pirkti, laisvai mąstyti, tiesiog kokybiškai gyventi, kiti: D. Antanaitis, V. Pempė, A. Vaicekauskas vardija tokius privalumus, kaip laisvė keliauti, mokytis, laisvai bendrauti, atvirai kalbėtis, ar apskritai, kaip teigia V. Blinkevičiūtė, laisvė gyventi.
Kalbėdami apie NATO svarbą Lietuvai, didžiausius skirtumus įžvelgia gynybos srityje dirbę žmonės. V. Pempė ir D. Antanaitis atkreipia dėmesį, kaip pasikeitė ne tik ginkluotė, bet ir taktika, o svarbiausia pati filosofija, jog kariuomenėj svarbiausias yra žmogus. Kol saugumo ekspertai dalijosi mintimis apie ginkluotę, taktiką ir panašius dalykus, paprasti piliečiai mano, jog Lietuvos priklausymas Aljansui , visų pirma, yra saugumo garantas.
Rimantė Jančauskaitė