„… Jau tavo pieva – mano atmintis“

Justino Marcinkevičiaus žodžio atlaidai Važatkiemyje prasidėjo skambant Prienų „Žiburio“ gimnazijos choro, vadovaujamo Romos Ruočkienės, muzikiniu kūriniu. Vėliau gimnazistų choras atliko dar ne vieną dainą, sukurtą Justino Marcinkevičiaus žodžiais. O aidas tų žodžių neabejotinai atliepė Aukštybėse besiilsinčioms poeto bei jo žmonos Genutės sieloms. Jiedu tarytum buvo čia, toje poeto gimties žemėje, kur pastatytas paminklinis atminimo akmuo, šalimais kurio praėjusį šeštadienį Valės Petkevičienės lūpomis skambėjo: „O tėviške, laukų drugeli margas! Jau tavo pieva – mano atmintis“…
Gražiai ant pievos, kuri, anot poeto, „Motinos pilnoji“ susėdo ir pulkelis į skaitymus užsukusių žygeivių, susirinko gausus poeto kūrybos mylėtojų būrys iš Prienų, Birštono, o ir svečių iš toliau.
„Mano tas Važatkiemis kaip Donelaičiui Tolminkiemis“, – citavo poetą rašytoja, ilgametė Maironio muziejaus direktorė, šiuos skaitymus vedusi ir pavadinusi gražiais Justino Marcinkevičiaus žodžio atlaidais, Aldona Ruseckaitė. Jos atminties skrynelėse tų citatų – begalybė… „Mes esam išdidūs, esam laimingi, kad mūsų žemėje gimė didis Lietuvos klasikas, mūsų žemės pasididžiavimas“, – kalbėjo A. Ruseckaitė, primindama dar vieną labai prasmingą poeto pasakymą apie tai, kad žemę jis uždarė būdamas vaikas ir nešiojasi ją akyse.
Simboliška, kad keturioliktuosius Justino Marcinkevičiaus kūrybos skaitymus Važatkiemyje, skirtus 94-osioms poeto gimimo metinėms paminėti, atidarė Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas. Sveikindamas visus lietuviško žodžio puoselėtojus, talento gerbėjus, meras pasidžiaugė tuo, kad ši graži tradicija tęsiama, dėkojo visiems už bendrystę, jaukų, nuoširdų artumą. Toks buvo ir pats mūsų poetas. „Labai įdomu buvo stebėti skaitovus – jų emocijos, įsijautimas, kartais nedrąsus balsas ar labiau užtikrintas žodis nuspalvino Justino Marcinkevičiaus kūrybą vis kitomis spalvomis“, – apie įspūdį klausant kūrybos kalbėjo A. Vaicekauskas.
O visi skaitovai už dalyvavimą ir poeto kūrybinio palikimo puoselėjimą buvo apdovanoti savivaldybės mero atminimo dovana – naujausia Justino Marcinkevičiaus knyga „GYVENIME, KUO TU, PILKASIS, VARDU?“.
LR Seimo narys Andrius Palionis taip pat pasidžiaugė krašto, kuriam atstovauja, žmonėmis, aktyviai dalyvaujančiais visuose kūrybiniuose projektuose, kurie pažymi Lietuvos valstybingumą, tautos tradicijas, išskirtinumą, išlikimą. Poeto žodžiais jis ragino: „Budėkime. Jeigu šiandieną esame čia, pasižadėkime dar kartą sau ir vieni kitiems, kad budėsime Tėvynės ir gimtosios kalbos sargyboje. Niekas kitas už mus to nepadarys. Kalba – tai Tėvynė, Tėvynė – tai kalba“.
…O skaitovai keitė vieni kitus. Jaunimas buvo pasirinkęs daugiau lyriškesnius eilėraščius. Ir tai naturalu. Poeziją skaitė mokiniai iš Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos, „Ąžuolo“ progimnazijos, „Žiburio“ gimnazijos. Jų gretas papildė Birštono ir Prienų krašto kūrėjų klubo „Gabija“ nariai, kiti poeto kūrybos mylėtojai.
„Mes dar galim būti dideliais“, „sugrįžk iš mano atminties, iš seno atviruko“, „gyventi – tai nereiškia turėti“, „meilė – kito dievo nėra. Jis nestato šventyklų“ … – kiekvienas poeto žodis buvo be galo artimas, kartais atrodė lyg patį poetą girdėtum, jo ramų balsą, paprastai tariamą žodį su žvilgsniu į begalinius gyvenimo ir žemės tolius…
Visi susirinkusieji, pasak A. Ruseckaitės, Justino Marcinkevičiaus artimieji, kraujo giminės, Justino ir Genutės atminimą pagerbė tylos minute. „Tebūna ta Jų šviesa didi“, – visiems, ir tiems, kurių čia nebuvo, palinkėjo skaitymų vedėja.
Įgaliota, kaip sakė savo marčios Jurgos, poeto kitos dukros Ramunės, anūkės Salomėjos, proanūkės Lukrecijos ir visų artimųjų, skaitymų dalyvius sveikino vilnietė, lituanistė Živilė Bandorienė.
Poeto brolis Romas Marcinkevičius, taręs padėkos žodį, užbaigė skaitymų popietę ir visus pakvietė dar pasibūti drauge.
Žiburiečiams užvedus poeto žodžiais dainą „Tai gražiai mane augino/Laukas, pieva, kelias, upė/tai gražiai iš jų išaugo vienas žodis – LIETUVA“, dainavo visas susirinkusiųjų choras, o ši daina skambėjo tarsi Važatkiemio himnas.
Beje, ne kartą buvo sveikinti ir Prienų krašto muziejininkai su Muziejaus diena, ne kartą jiems buvo padėkota už gražų skaitymų tęstinumą. Ne kartą vienus, kitus apglėbė Justino Marcinkevičiaus bibliotekos darbuotojos, Alksniakiemio bendruomenės pirmininkė, rajono savivaldybės atstovai, kiti svečiai ir dalyviai.
Po renginio savo facebook paskyroje LR Seimo narys Robertas Šarknickas rašė, kad ant rašytojo gimtinės žemės basomis kojomis skaityti poeto eiles nuvedė jausmas lyg eitum per kiekvieną eilutę žemyn, per lietuvišką žemės grumstą, kad pakiltum aukštyn! Jis buvo pasirinkęs ištrauką iš „Dienoraščio be datų“, kur Justinas Marcinkevičius pasakoja, kaip ant „molinės aslos vyksta pirmoji mano drama“, kai „girdžiu, kaip tėvas priemenėje daužo nuo klumpių sniegą – grįžta pašėręs gyvulius. Neskubėdamas uždega žiburį, ištraukia iš po balkio kantičkas ir sėdasi užstalėje. Motina bulves lupa. Visa tai be galo panašu į kažkokias apeigas, pilnas gilios prasmės“…
Bet juk tai ir vyko tradiciniai žodžio atlaidai tėviškės pievoje, tarsi bažnyčioje…
Palma Pugačiauskaitė