Prisimenant kurso draugus kun. J. Zdebskį ir mons. J. Užupį

Dauguma Prienų krašto žmonių didžiuojasi, jog Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčia – tai viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje. Tačiau tikinčiųjų bendruomenę, ko gero, dar labiau džiugina tai, jog šiam kraštui kone visais laikais buvo skiriami ypatingo dvasinio atsidavimo ir žmogiško nuoširdumo kunigai.
Su pagarba prieniečiai prisimena ir Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčioje kunigavusius kurso draugus kun. Juozą Zdebskį bei mons. Juozapą Užupį, kuriems šiemet būtų sukakę 95-eri metai. Šia proga gegužės 10 dieną Prienų krašto muziejus prieniečius pakvietė į prisiminimų popietę, kurioje tikintieji pasidalijo savo prisiminimais apie šias dvi neeilines asmenybes.
Nors, muziejininkės Ernestos Juodsnukytės pastebėjimu, Prienų krašto žmonės tikriausiai geriau prisimena mons. J. Užupį, su kuriuo vienaip ar kitaip yra susidūrusi kiekviena prieniečių šeima, vyresnieji gyventojai dar pamena ir kun. J. Zdebskį.
Vytautui Šulinskui teko garbė pažinti abu kunigus, kuriuos jis šiandien apibūdina kaip sąjūdistus, mat niekam ne paslaptis, jog kurso draugai aktyviai dalyvavo pirmajame katalikiškame sąjūdyje, o mons. J. Užupis buvo prisijungęs ir prie Persitvarkymo sąjūdžio veiklos.
Anot Vytauto, pagal charakterio savybes kun. J. Zdebskis buvo sangvinikas – pirmiausia padarantis ir tik vėliau pagalvojantis, o mons. J. Užupis jo atmintyje išliko kaip ypač diplomatiškas žmogus, kuris visuomet išklausydavo tavo idėjas, bet nei pagirdavo, nei kritikuodavo, o leisdavo pačiam pagalvoti.
Pasak su gerbiamu J. Užupiu Persitvarkymo sąjūdžio veikloje dirbusio V. Šulinsko, monsinjoro svarbą Prienuose taikliai yra apibūdinusi mokytoja Danutė Dvilinskaitė, kuri apie J. Užupį rašė: „Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Prienų iniciatyvinės grupės dvasinis vadovas buvo Prienų parapijos klebonas monsinjoras Juozapas Užupis. Su juo visada tardavosi ir sulaukdavo prasmingų patarimų tautinio ir dvasinio atgimimo grupės nariai“.
Prisiminimų popietėje dalyvavusio Valentino pastebėjimu, tai, jog mons. J. Užupis palaidotas šventoriuje, yra didelė garbė.
Kaip ir Vytautas, Valentinas prisimena ir kun. J. Zdebskį, kuris, Valentino ir kitų susirinkusiųjų pastebėjimu, vaikus mokydavo ne tik tikėjimo tiesų, bet ir gyvenimiškų pamokų bei vertybių. Pačiam Valentinui iki šiol atmintyje įstrigę jo pamokymai, jog geriau būti mažumoj, bet tiesos kelyje, o tokio supratimo, Valentino nuomone, šių laikų žmogui labai trūksta.
Kitą pašnekovę sužavėjo kunigo J. Zdebskio dėmesys vaikams, mat dabar jau garbingo amžiaus moteris tuomet su kun. J. Zdebskiu susipažino, kai šis dar nekunigavo Prienuose, o atvažiavo padėti persikraustyt jaunam kunigėliui Sigitui Tamkevičiui. Tuomet mergaitei padeklamavus eilėraštuką, J. Zdebskis jai davė popieriaus lapą, rašiklį ir paprašė užrašyti savo ketureilį. Dabar moteris pamena ir kitą kunigo poelgį, kai, bemokant vaikus tikėjimo tiesų, kunigas atsistojo ir išėjo, o netrukus grįžo su gėlėmis, sakydamas, jog kur yra mergaičių, turi būti ir gėlių.
„Šie kunigai (kun. J. Zdebskis ir mons. J. Užupis – red. p.) mus mokė ne tik tikėjimo tiesų, bet ir gyvenimiškų pamokų, to, ko mokykloje negirdėjome. Pavyzdžiui, kokia turi būti mergaitė ir panašių buitinių dalykų“, – pasakojo prisiminimų popietės dalyvė.
Popietės metu buvo prisiminta ir paprasta, „žemiška“ kun. J. Zdebskio pusė. Pavyzdžiui, Vytautas iki šiol pamena, kai paaugliams kun. J. Zdebskis leisdavo važinėti savo mopedu, o ir už išvažinėtą benziną ant vaikų visai nepykdavo… Beje, ar žinote, kodėl kunigas važinėdavo būtent motoroleriu? Pasak Valentino, todėl, jog mopedui nereikėjo vairuotojo pažymėjimo, tad ir atimti nebuvo ką, nes, kai kunigas vairavo automobilį, iš jo buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas. Juk jis už savo veiklą nuolat buvo sekamas ir provokuojamas saugumo…
Kaip prisimena Valentinas, kunigui J. Zdebskiui taip pat labai gera ir miela buvo rinkti akmenis. Pasak jo, kunigas domėjosi ne tik tais akmenimis, kuriuos rasdavo gamtoje, bet ir tais, kuriuos žmonės „nešiodavosi“ širdyje. Tiesa, Vytautas atkreipia dėmesį, jog jis bet kokių akmenukų nuo žemės nerinkdavo, jie buvo kažkuo ypatingi, o ir kai buvo atidaryti kun. J. Zdebskio stalčiai, jie buvo pilni akmenų.
Muziejininkė E. Juodsnukytė kun. J. Zdebskį pažino tik iš knygų, liudijančių jo viso gyvenimo darbus, o jų buvo tikrai daug… Jis ne tik mokė vaikus, kaip skamba Lietuvos himnas, kaip atrodo trispalvė, bet ir dažnai palikdavo savo parapiją dėl kitų – keliaudavo pas tremtinius, politinius kalinius, sovietinėje armijoje tarnavusius jaunuolius, užsiėmė kita patriotine veikla, už kurią nuolat buvo sekamas ir KGB archyvuose turėjo pravardę „Akiplėša“.
Kaip liudija šaltiniai, kun. J. Zdebskį ne kartą bandyta sukompromituoti, todėl ir iki šiol kai kurie žmonės abejoja, jog tą lemtingą 1986 m. vasario 5 dieną įvykusi avarija, kurioje ir žuvo J. Zdebskis, buvo nelaimingas atsitikimas.
Saugumo stebimas Dievo žodį gūdžiais sovietiniais metais skelbė ir mons. J. Užupis, tačiau šiam likimas dovanojo prasmingus 92 gyvenimo metus, o amžinojo poilsio monsinjoras atgulė 2021 m.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Mūsų kraštas. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *