Alksniakiemio apsuptyje šventėme Europos dienos dvidešimtmetį

Šventės ateina ir praeina, tačiau ne visos dienų kasdienybėje palieka gilesnį pėdsaką. Birštono „Bočiai“ gegužės 9-ąją, Europos dieną, pažymėjo Alksniakiemio (Druskų) miške, kur praeities išgyvenimus, trėmimą ir skausmą primena Atminties takas.
1,5 km atkarpoje prie Nemuno išdėstyta 11 tautodailininkų sukurtų ąžuolo skulptūrų, pritapusių natūralioje aplinkoje. Atminties takas – mėgstama ramių pasivaikščiojimų vieta, o poilsiui kolektyviniam pasibuvimui skirta aikštelė su laužaviete, stalais ir suolais. Mūsų pasiruošimą šventei temdė gamtos siurprizai, kai giedrą dangų dengė tamsūs debesys, oro temperatūra naktimis nukrisdavo iki nulio, dulkė smulkus lietutis. O ir keltas vis dar nedirbo. Bet viskas susitvarkė, dangus mūsų prašymą išgirdo – tą dieną pragiedrėjo ir pradėjo veikti perkėla.
Mūsų šventė įvyko. Įdienojus perkėloje rikiavosi bočiai, linksmi ir žvalūs, pasiruošę naujiems potyriams. Tyliai ošė pušys, kai vėl po metų aplankėme kiekvieną koplytstulpį, susimąstėme ir padėkojome tautodailininkams, medžio drožėjams, kurie pirmąją stovyklą Birštono apylinkėse, Alksniakiemio miške, surengė 1988 m., jos metu subūrė ąžuolo skulptūrų ansamblį „Atminties takas“, menantį trėmimų ir okupacijos netekčių laikus.
Per 50 guvių bočių susitelkėme prie laužo, kurio įkūrimo iniciatoriais buvo Kazys Lukošius, Jonas Marčiulionis ir Vytautas Gudelevičius. Pirmiausia prisiminėme kelią į Europos Sąjungą, šios sąjungos įkūrimą 1951 m., šešias pirmąsias šalis nares – Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą. 2003 metų gegužės 11 d. Lietuvoje įvyko visuotinis referendumas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje balsavo 91,07 proc. gyventojų. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare.
Dvidešimt narystės metų Europos Sąjungoje buvo svarbūs Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų. Mes ir mūsų vaikai turi pasirinkimą, kur gyventi, ką dirbti, kur kurti šeimą, poilsiauti be leidimų, galime pažinti ir lankyti pasaulio šalis. Pagerėjo ir mūsų gyvenimo lygis, nors daug kuo ir atsiliekame nuo kitų šalių pasiekimų ir galimybių. Dar stokojame lėšų, kad galėtume, kaip Vakarų Europos pensininkai, lankyti tolimas šalis, riboja mus ir kitų kalbų įsisavinimas.
Pasidalinę prisiminimais ir ateities vizijomis, sugiedojome „Ąžuolai žaliuos“ ir pradėjome ruoštis sportinėms varžyboms, kurias organizavo valdybos narys Leonas Lynykas. Prie varžybų linijos išsirikiavo dvi komandos po 6 dalyvius. Pirmoji rungtis buvo estafetė su kamuoliu ir apeinant kliūtis. Varžybų dalyviai ir žiūrovai krykštavo tarsi vaikai. Sunkoka buvo rungtis, juolab teisėjas nepripažino nuolaidų. Laimėjo „Ąžuolyno“ komanda, vadovaujama Danutės Žitkuvienės. Antroje estafetėje su lankais penkiomis sekundėmis greitesnė buvo „Beržyno“ komanda, vadovaujama Palmyros Jarmalavičienės. Tritaškių mėtymo rungtį abi komandos baigė lygiosiomis, surinkdamos vos po keturis taškus. Triukšmingiausia rungtis „Semkim po šaukštą“ buvo vandens nešimas šaukštu iki skirtos talpos. Per 5 min. „Ąžuolyno“ komanda, vadovaujama Danutės Žitkuvienės, lyg bitutės medų sunešė dvigubai daugiau vandens ir tapo varžybų nugalėtojai. Visi laimėtojai buvo pamaloninti dovanomis, kurias paruošė mūsų bendrijos vyriausios narės Marijos Bendaravičienės, neseniai pažymėjusios gyvenimo 95-metį, dukra Onutė Abraitienė. Ji žinoma dėl tvarių iniciatyvų, mokant visus atsisakyti plastikinių maišelių, pakeisti juos pasiūtais iš panaudotų audinių. Tai puiki pamoka kiekvienam, kaip reikia tausoti gamtą ir atliekas paversti nauja produkcija. Pasilinksminusius, pasimankštinusius ir apdovanotus masino garuojanti sriuba „Miško pasaka“, kurią mums paruošė ir prie garuojančio katilo pakvietė bendrijos valdybos, Birštono medžiotojų klubo „Lokupis“ narys Raimundas Mikėnas. Įspūdingai atrodė „Lokupio“ vėliava šalia juodo katilo su pakura, simbolizuojanti turiningą poilsį gamtoje. Tokios miško ir daržo gėrybių tirštos sriubos nebuvom ragavę. Gerai, kad kviesdami į „Miško šventę“ įspėjome visus pasiimti po šaukštą ir dubenėlį. Turėjome iš ko ir su kuo valgyti. Dangus buvo apsiniaukęs, bet pasistiprinę nuostabia miško sriuba, žvalūs ir linksmi grįžome į prieplauką, įveikę neramias Nemuno bangas keltu, išsilaipinome prie „Tulpės“ sanatorijos. Linksma ir draugyste praturtinta diena vakarėjo, paskleisdama savo spindulius ir tamsėjančiame danguje. Praėjo dar viena bendrystės diena, kai švenčiame ir praeitį mename kartu, kai dega draugystės laužas, garuoja sriuba „Miško pasaka“, aidi muzika, o mes visi esame drauge su savo džiaugsmais, skausmais, negalavimais ir užsimiršimais.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė