Tyrimai atskleidė, kokia lietuvių pilietinė galia ir kaip esame pasiruošę ekstremalioms situacijoms

Gyvenant neramiu geopolitiniu laikotarpiu, kaip niekada anksčiau darosi svarbi pilietinė galia, kurią jau tryliktąjį kartą, pagal mokslininkų dr. Rūtos Žiliūkaitės, dr. Mindaugo Degučio ir prof. dr. Ainės Ramonaitės parengtą metodiką išmatavo Pilietinės visuomenės institutas.
Tyrimas paremtas reprezentatyvia Lietuvos gyventojų apklausa, o tarp 34 pasirinktų savivaldybių apklausti ir Prienų r. savivaldybės gyventojai.

PGI tendencijos keičiasi nežymiai

Pilietinės visuomenės instituto direktorė Ieva Petronytė-Urbonavičienė.

Nors 2023 m. rezultatai rodo, jog, palyginus su 2022 m., situacija po truputį stabilizuojasi, o pilietinės galios indekso (PGI) rodikliai neženkliai, bet kyla, praėjusių metų PGI – 36,7 balo iš 100 galimų (2022 m. – 35,9) – vis tiek yra gerokai žemesnis už rekordiškai aukštą pirmųjų pandemijos metų (2020 m.) PGI rodiklį, kuris buvo 41,3 balo.
Anot Pilietinės visuomenės instituto direktorės Ievos Petronytės-Urbonavičienės, palyginti su 2022 m. PGI tyrimo rezultatais, praėjusiais metais domėjimosi viešaisiais reikalais pilietinio aktyvumo tendencijos keitėsi labai nežymiai. Apklausos duomenimis, labiausiai praėjusiais metais lietuviai domėjosi pasaulio naujienomis, o, siekdami pagerinti padėtį visuomenėje, daugiausia gyventojų diskutavo apie politiką su kitais asmenimis, aktyviai aukojo, dalyvavo aplinkos tvarkymo talkose, boikotavo ar pirko prekes dėl moralinių ar politinių įsitikimų, dalyvavo vietos bendruomenės veikloje. Tiesa, I. Petronytės-Urbonavičienės pastebėjimu, pilietinis aktyvumas kai kuriose veiklose šiek tiek susitraukė, nes kriziniu laikotarpiu natūraliai žmonės buvo aktyvesni, tačiau, lyginant su prieškriziniais 2019 metais, mes vis tiek išliekame aktyvūs.

Dr. Rūta Žiliūkaitė.

Kone didžiausią įtakaką 2023 m. PGI ūgtelėjimui padarė sumažėjęs su pilietine veikla siejamų rizikų vertinimas, o tai reiškia, jog gana reikšmingai (net 10 proc.) sumažėjo respondentų, manančių, jog, inicijuojant ar aktyviai dalyvaujant pilietinėse akcijose, jie galėtų būti užsipuolami, šmeižiami, sulaukti grupinių patyčių, pastangų sumenkinti autoritetą. Nuo 47 proc. 2022 m. iki 40 proc. 2023 m. sumažėjo ir respondentų, teigiančių, jog dėl pilietinės veiklos galėtų sulaukti grasinimų susidoroti. Visgi, kaip sakė Pilietinės visuomenės instituto vadovė, vis dar bent 4–5 gyventojai pilietiniame veiksme įžvelgia vienas ar kitas rizikas.
Nežymiai, tačiau teigiama linkme pakito ir potencialaus pilietinio aktyvumo, ir pilietinės įtakos vertinimo rodikliai. Pavyzdžiui, padaugėjo asmenų, kurie imtųsi organizacinių veiksmų, siekiant spręsti vietinės reikšmės problemą, tačiau sumažėjo tų, kurie sutiktų prisidėti prie veiklos, kilus saugumo problemai.
Bendrai žvelgiant į tyrimo rezultatus, pastebima, kad daugiausia pilietinės galios susitelkę didmiesčiuose. Jos daugiausia turi jaunesni, aukštąjį išsilavinimą įgiję, aukštesnes pareigas užimantys bei didesnes pajamas gaunantys asmenys.

Mokytojai pilietinės galios turi daugiau
Šiemet atskira reprezentatyvia apklausa įvertintas ir Lietuvos mokytojų pilietinės galios indeksas, kuris parodė, jog mūsų šalies mokytojai turi ženkliai daugiau pilietinės galios nei bendrai visuomenė. Jei visos Lietuvos visuomenės PGI praėjusiais metais buvo 36,7, tai mokytojų PGI vidutinė reikšmė – 51,6 ir, pasak I. Petronytės-Urbonavičienės, vienintelė PGI dimensija, kur praktiškai nesiskiria mokytojų ir visos visuomenės rodikliai – tai pilietinės veiklos rizikų vertinimas.

Prof. Ainė Ramonaitė.

Atliktos apklausos rodo, jog mokytojai žymiai daugiau nei visa visuomenė domisi kultūrinio ir politinio gyvenimo naujienomis, jiems taip pat svarbesnės vietos bendruomenės naujienos. I. Petronytės-Urbonavičienės pastebėjimu, mokytojai taip pat pasižymi reikšmingai didesniu pilietiniu aktyvumu net visuomenėje nepopuliariose veiklose. Pavyzdžiui, palyginti su visos visuomenės rodikliais, vietos bendruomenės veikloje mokytojų aktyvumas didesnis net 50 proc.
Didesnis ir mokytojų pilietinis potencialas. Jų nusiteikimas imtis organizuoti veiksmus, jei kiltų vietinės reikšmės, ekonominė ar politinė problema, didesnis už visos visuomenės. Jie taip pat geriau vertina nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos įtaką.
Įdomu tai, jog, tyrimo duomenimis, patys mokytojai daug prasčiau vertina mokytojo profesijos prestižą nei visa visuomenė. Net 60 proc. apklaustų mokytojų jį įvertino kaip žemą, o visuomenėje taip manančių buvo dvigubai mažiau. Pasak dr. R. Žiliūkaitės, pusė Lietuvos gyventojų mano, kad mokytojo profesijos prestižas yra vidutinis, o 20 proc., kad aukštas ir tik 3 proc. pačių mokytojų mano, kad jų profesijos prestižas yra aukštas. Beje, dr. R. Žiliūkaitės pastebėjimu, socialinių ir humanitarinių mokslų mokytojai savo profesijoje prestižo įžvelgia mažiau nei jų kolegos, dėstantys gamtos ir tiksliuosius mokslus.
Tikriausiai įprasta manyti, jog pilietiški žmonės yra labiau patenkinti savo gyvenimu ir profesine veikla, tačiau, nepaisant to, jog mokytojai pasižymi itin aukštu pilietiniu aktyvumu, dr. R. Žiliūkaitės teigimu, apie 40 proc. apklaustų pedagogų darbe jaučiasi gerai bei vidutiniškai ir tik 6,8 proc. labai gerai.
Tarp aktualiausių ir svarbiausių problemų mokytojai nurodo perdegimą ir pervargimą, didelius darbo krūvius, moksleivių elgesio problemas, sumaištį keliančias reformas, per didelį vaikų skaičių klasėse ir mažus atlyginimus. Labiausiai mokytojai patenkinti santykiais su kitais mokytojais ir mokyklos administracija bei mokyklos aprūpinimu kompiuterine technika.

Ar esame pasirengę ekstremalioms situacijoms?
Šiemet, vykdant pilietinės galios indekso tyrimus, daug dėmesio skirta gyventojų pasirengimo ekstremalioms situacijoms analizei. Prof. Ainės Ramonaitės vykdytas tyrimas atskleidė, kad Lietuvos gyventojai yra menkai pasiruošę ekstremalioms situacijoms. Pavyzdžiui, vandens ir maisto atsargų bent trims paroms pilnai pasiruošę yra tik 24 proc. apklaustųjų ir tik 28 proc. respondentų yra aptarę veiksmų planą su savo šeimos ar kitais namų ūkio nariais ekstremalios situacijos atveju, o 42 proc. gyventojų neturi ar nežino pakankamai greitai pasiekiamos vietos, kur būtų galima saugiai slėptis karinės agresijos ar ekstremalios situacijos atveju.
Anot A. Ramonaitės, pasiruošimą ekstremalioms situacijoms dažnai lemia žmonių socialinė padėtis, mat daugiausia neturinčių, kur evakuotis, yra tarp bedarbių, pensininkų ir mažiausias pajamas gaunančių žmonių, o ir tarp atsargų neturinčių žmonių didžiausias procentas yra bedarbių ir studentų.
Dauguma gyventojų nežino ir koks vaidmuo, iškilus karo grėsmei, numatytas valstybės gynimo planuose tokiems žmonėms, kaip jie, tačiau dauguma jų norėtų žinoti savo vietą valstybės gynimo plane ir netgi yra pasirengę dalyvauti mokymuose. Dalyvauti tokiuose mokymuose labiausiai pasiryžęs jaunimas iki 29 m. ir 30–39 m. gyventojai.
Profesorės teigimu, gynybinė galia stipriai koreliuoja su pilietine galia, mat, pasak A. Ramonaitės, tie žmonės, kurie turi daugiausia pilietinės galios, yra labiausiai pasiryžę ginti Lietuvą grėsmės atveju. Tą iliustruoja ir dr. M. Degučio tyrimas, kuris atskleidžia, jog žmonės, priklausantys nevyriausybinėm organizacijom, lyginant su visa visuomene, yra daug aktyvesni ir labiau pasiruošę ginti šalį ginklu ar kitais būdais.
Kaip ir kitose PGI tyrimo dalyse, savo pasirengimu valstybės gynybai išsiskiria mokytojų grupė, kurie taip pat pagal daugelį parametrų yra labiau pasiruošę ekstremalioms situacijoms, išskyrus pasiryžimą ginti šalį ginklu. Tačiau menkas mokytojų pasiryžimas ginti šalį ginklu neturėtų neraminti, mat, kaip akcentavo A. Ramonaitė, šią tendenciją lemia tai, jog dauguma mokytojų yra moterys, kurios savo vaidmenį suvokia truputį kitaip ir galų gale nėra apmokytos naudotis ginklu. Nepaisant to, palyginti su visa visuomene, žymiai daugiau mokytojų (56 proc.) yra pasirengę ginti šalį kitais būdais.
Beje, pristatydama gyventojų pasirengimo ekstremalioms situacijoms analizę, A. Ramonaitė pastebi, jog daug informacijos galima rasti www.lt72.lt ir Krašto apsaugo ministerijos tinklalapiuose, tačiau pačiai profesorei, pabandžius paanalizuoti Vilniaus miesto planus ir kitą informaciją, teko nusivilti, mat kai kurie iš jų galimai yra netikslūs. Profesorė atvirauja, jog, pabandžiusi paieškoti planuose pažymėtų slėptuvių šalia savo namų, jų tiesiog nerado. Ją nustebino ir tai, jog pagal evakuacijos planą jai tektų evakuotis į Baltarusiją. Pastabų profesorė turėjo ir mokomiesiems vaizdo klipams, kaip pasiruošti ekstremaliai situacijai, kurie, jos nuomone, yra labiau tinkami rodyti vaikams mokykloje, bet ne suaugusiesiems, o ir mažas peržiūrų skaičius, pasak profesorės, rodo, kad tokia vaizdinė medžiaga yra neįtrauki.
Parengė Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Teisė žinoti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *