Pakerėjęs vilnos pasaulis

Su meile ir kruopštumu sukurti vienetiniai vilnos gaminiai – drabužiai, papuošalai, aksesuarai, avalynė, namų interjero akcentai – Jiezne gyvenančios Augenijos Stoškuvienės vizitinė kortelė. Devynerius metus šiam pomėgiui paskyrusi moteris sako, kad vilnos vėlimas ją pakerėjo, įtraukė, gyvenimą pripildė kūrybinio polėkio, noro tobulėti, domėtis naujovėmis ir savo atradimais džiuginti žmones.

„Nejaugi aš nesugebėsiu šlepečių nusivelti?“
A. Stoškuvienė visą gyvenimą, be pagrindinio darbo, turėjo širdžiai mielos veiklos. Nėrė, mezgė, siuvo, kūrė dirbinius iš odos… Polinkis į kūrybą jai nesvetimas nuo jaunystės. O štai į vilnos vėlimą paniro netikėtai. Prieš devynerius metus nuvažiavo į Inturkėjė (Molėtų r.) Lietuvos žmonių su negalia sąjungos surengtą vilnos vėlimo mokymams skirtą stovyklą. „Mokėmės velti šlepetes, – prisimena šiandien. – Nepasakyčiau, kad tai daryti man labai sekėsi, bet grįžusi namo pajutau kažkokį vidinį priekaištą: nejaugi aš nesugebėsiu šlepečių nusivelti?“ Tada sėdo prie kompiuterio ir pradėjo ieškoti informacijos. Visagalis internetas padėjo. Augenija neslepia – prireikė užsispyrimo, kantrybės ir laiko, kol šiurkštokas vilnos karšinys (taip vadinama šiems gaminiams tinkama žaliava) pagaliau pakluso ir įgijo jos norimą formą.
Tačiau tuo viskas nesibaigė. Kuo toliau, tuo labiau norėjosi daugiau sužinoti apie vilnos vėlimą, apie galimybes susikurti kažką įdomesnio, patrauklesnio. Augenija prisimena nuo pat pradžių norėjusi velti didelius dirbinius, bet puikiai suprato, kad pirmiausia reikia gerai įvaldyti šio amato techniką, suvokti, ką ir kaip daryti. Nors virtualios pamokos buvo nepigios, bet vidinis postūmis perprasti naujos veiklos subtilybes buvo stipresnis. „Interneto mokymai geri tuo, kad juose viskas nuo A iki Z parodyta, išaiškinta, – sako Augenija ir priduria, kad išėjusi virtualų pradžiamokslį vis dėlto po kurio laiko Vilniuje susirado tikrą vilnos vėlimo meistrę. – Norėjau, kad nusimanantis žmogus pažiūrėtų, kaip man sekasi, nukreiptų teisinga linkme.“

Nuo šalio iki… palto
Pirmiausia Augenija savarankiškai ėmė velti šalius. Jiems reikėjo jau visai kitokios – drabužiams tinkamos švelnios merino vilnos. Internetas ir vėl padėjo – iš pradžių ją nukreipė pas pardavėjus Lietuvoje, vėliau padėjo rasti tiesioginį kontaktą su šia vilna prekiaujančia firma Italijoje. Didžiausiame namų kambaryje (svetainėje) įsirengė dirbtuves. „Vieną prie kito susistačiau tris stalus, pasidariau darbo vietą, – pasakoja moteris. – Retai imuosi smulkių darbelių, o dideliems reikia erdvės. Vilna diktuoja savo taisykles. Veliama ji traukiasi, todėl būsimam dirbiniui reikia iš polietileno plėvelės pasidaryti pusantro ar net dukart didesnį lekalą, ant jo išsidėlioti vilną.“
Pirmiesiems šaliams naudojo tik merino vilną, vėliau, pasitelkusi fantaziją, juos nuolat tobulino – šaliuose atsirado šilko gijų (jos atkeliauja net iš Uzbekijos), kitų šiuolaikinėmis technologijomis grįstų subtilumų. Šaliai tapo plonesni, velti ant šilko pagrindo – lengvučiai, plazdantys.
Dirbinių įvairovė pamažu plėtėsi. Atsirado veltų palaidinių, sijonų, skraisčių, suknelių, kepuraičių, rankinių. Praeitą žiemą asortimentą papildė namų interjero akcentai – pagalvėlės. O vyšnaite ant torto tapo Augenijos nuveltas paltas. Plonas, lengvas, bet labai šiltas.

Antrasis kompiuteris – galvoje
Visi Augenijos darbai – šlapio vėlimo rezultatas. Dirbdama su vilna meistrė nenaudoja jokių įrankių – viskas kuriama šlapiomis muiluotomis rankomis. Nei palaidinėje, nei skraistėje, netgi palte nerasite jokios siūlės – visi gaminiai vientisi, net smulkiausios detalės, pagražinimai ne prisiūti, o įvelti.
Augenija pasakoja, kad nė vienam savo gaminiui ji nepiešia jokių eskizų. „Viską susidėlioju galvoje esančiame savo kompiuteryje. Ir spalvas susiderinu, jei reikia – ir ornamentus išsidėlioju. Kokią savaitę nešiojuosi tai galvoje, tik paskui imuosi vilnos. Noriu, kad tas kompiuteris dar ilgai veiktų“, – šypsosi moteris.
Vėlimas – ne fizinės jėgos, o didelės koncentracijos ir ramaus nusiteikimo reikalaujantis darbas. Augenija sako, kad vilna – tarytum gyvas organizmas. Su ja reikia elgtis švelniai: paglostyti, patapšnoti, pamėtyti, leisti pailsėti. „Jeigu prie vilnos eisi suirzęs, piktas, nieko nebus – vilna irgi šiaušis, bus nepaklusni“, – sako ji.
Moteris neslepia, kad kiekvienas nuveltas daiktas būtų gražus, estetiškas, reikia gerai galvą pasukti, naujovėmis pasidomėti. Mintyse Augenija jau dėlioja naujos skraistės variantą. „Tai bus naujos technikos skraistės. Bus vilna ir tencelis (aukštos kokybės labai švelnus, iš medienos pluošto išgaunamas šilką primenantis audinys). Noriu ant šilko pagrindo sukurti į karakulį panašų dekorą, – pasakoja bet kokiame darbe geriausio rezultato siekianti meistrė. – Pati šviesia šlapio smėlio spalva nusidažiau šilką. Pažiūrėsim, kaip seksis.“

Puošia ir lietuvaites, ir užjūrio moteris
„Niekada nieko nedariau nei į spintas, nei į komodas, visada sugalvodavau, kaip savo gaminius realizuoti“, – sako A. Stoškuvienė. Prie Birštono savivaldybės neįgaliųjų draugijos veikiančioje rankdarbių parodoje, kurioje galima įsigyti čia eksponuojamų dirbinių, nemažai ir Augenijos gaminių. Į kurortą atvyksta žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir įvairių pasaulio šalių. Rankų darbo gaminius labai vertina svečiai iš Izraelio, Vokietijos. Augenija džiaugiasi, kad daug žmonių sugrįžta, atvažiavę į Birštoną vėl apsilanko, ką nors įsigyja. „Turiu ir nuolatinių klienčių“, – sako meistrė. Daug jos dirbinių iškeliavę ir į Jungtines Amerikos Valstijas, yra jų siuntusi ir į Švediją, ir į Vokietiją. Tokios galimybės atsivėrė Augenijai susikūrus savo prekinį ženklą a.s.felt, internetinę parduotuvę www.asfelt.lt, savo gaminius pasiūlius pasaulinei prekybos platformai www.etsy.com/shop/ASFelt.
Išmoktomis bei pačios atrastomis vilnos vėlimo subtilybėmis A. Stoškuvienė noriai dalijasi ir su kitomis jos pėdomis norinčiomis pasekti moterimis. Jau turėjo mokinių ir iš Lietuvos, ir JAV, Nyderlanduose gyvenančių tautiečių. „Savo rankomis sukurtas gaminys turi visai kitą vertę, – neabejoja Augenija. – O ir pats procesas užburia, įtraukia.“ Įvairiose konferencijose, kitokiuose renginiuose savo gaminius pristatanti moteris sako nuolat sulaukianti susidomėjimo, klausimų, kur būtų galima šio amato išmokti. Kol kas pavienes šiuo amatu susidomėjusias moteris mokanti vilnos vėlimo meistrė svarsto galimybes galbūt jau rudenį pakviesti į didesnes edukacijas.
Aldona Milieškienė
Autorės nuotr.

 

Rubrikoje Verslas ir paslaugos. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *