Šimtą metų atseikėjęs gyvenimas

Kaip greitai, tarsi debesys danguje, skrieja metai, rikiuojasi į eiles – ir štai jau dešimtkart dešimt. Gegužės 6 dieną 100 metų sulaukusios Šilavoto seniūnijos gyventojos Teofilės Maceinienės kasdienybę nuspalvino dviguba Motinos dienos ir gimtadienio šventė, kurioje ji buvo išskirtinai pagerbta, šilta skraiste nuo vėjo išdaigų apgobta. Ir gamta šypsojosi pavasariniais žiedais, kai į kiemą sugužėjo pulkas ilgaamžės artimųjų. Džiaugėsi Mama, sulaukusi brangiausių žmonių dėkingumo žodžių, Šilavoto seniūnijos darbuotojų sveikinimų ir palinkėjimų, tačiau ir kuklinosi dėl jai skiriamo dėmesio, žemai lenkė galvą ir bandė išvengti fotografų. Dėl šios priežasties redakcija neteko progos įamžinti jubiliatę sveikintojų apsuptyje.
100 metų sukaktis – jautri akimirka, suteikusi progą atsukti savo gyvenimo juostą atgal, perkratyti prisiminimus, nusistebėti, kaip nuo 1924 metų, kuomet ji gimė, neatpažįstamai persimainė pasaulis, pasikeitė gyvenimo būdas, vertybės, neteko prasmės ankstesni įsitikinimai. Sunku priimti tai, kad pasikeitė ir žmonių kartos, šiandien tų, kuriuos pažinojo, su jais dirbo, jau nebėra. Prieš dvidešimt trejus metus T.Maceinienė palaidojo staiga mirusį vyrą Kazį, žinomo filosofo Antano Maceinos brolį, po to ilgaamžes savo seseris. Amžinybėn išėjo ir du jos sūnūs…
Pastaruosius trejus metus Teofilė Maceinienė gyvena dukros Rasinos ir jos vyro Vaciaus Galinių šeimoje, ją aplanko dukra Julė ir sūnus Ričardas, močiutė džiaugiasi septynių anūkų ir vienuolikos proanūkų ir dviejų proproanūkų draugija.
Pasak Rasinos, mama savo namuose Klebiškyje, paglobojama vaikų, dar gyveno iki 97 metų, tačiau po sąnario keitimo operacijos persikraustė arčiau artimųjų. Visgi mama savo gryčiutės nepamiršta, svajoja ją aplankyti, juk šiame krašte, jos teigimu, prabėgo patys geriausi ir prasmingiausi gyvenimo metai. Augino vaikus, dirbo Maceinų namuose veikusiame medicinos punkte sanitare, mėgo bendrauti, iki šiol geru žodžiu prisimena kaimynus, smagius pasibuvimus su žmonėmis, pasakoja, kaip su felčerėmis eidavo į darbovietes ir kviesdavo darbuotojus savanoriškai duoti kraujo. Anot dukros, jos mama yra baigusi keturis skyrius, tačiau daug kuo domisi, yra smalsi, nuolat klausosi radijo, nori išgirsti ne tik politines, bet ir savojo krašto aktualijas. Vaikus taipogi skatina visur dalyvauti, važiuoti. Jeigu tik geriau rodytų akys, mama dar skaitytų knygas.
T.Maceinienė prisimena Antrąjį pasaulinį karą ir neramų pokario laikotarpį, patirti skaudūs išgyvenimai paliko savo antspaudą, todėl ir šiandien ji asmeniškai įsijaučia į žmonių likimus, ima giliai į širdį kitų nemalonumus, apverkia išėjusiuosius, tai žinantiems artimiesiems neretai tenka saugoti mamą nuo naujienų, galinčių sukelti emocijų pliūpsnį.
– Reikli, mus mokiusi atsakomybės, kita vertus, rūpestinga ir labai kukli. Mama yra mūsų šeimas vienijanti gija, gimtų namų židinio saugotoja, visi buriamės aplink ją. Duok, Dieve, jai sveikatos, proto šviesumo ir žingeidumo gyvenimui, – garbingo amžiaus sulaukusiai Mamai linki dukra Rasina.
Dalė Lazauskienė