Žygiai Lietuvoje: nuo žygeivystės deklaracijos Punioje 1966 m. iki Camino Lituano

Jurgita Lieponė

Nors kartais sakoma, kad žygiai populiarūs tik šiandien, žygeiviai Lietuvoje turi gilią ir turtingą istoriją. Nuo Punios deklaracijos 1966 m., kurioje pabrėžiama pagarba gamtai, kultūrai ir etikai žygiuose, iki „Ąžuolo“ klubo, kovojusio už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žygių keliais, žygeiviai visada buvo aktyvūs visuomenės nariai.
Sovietmečiu, kai trūko inventoriaus, žmonės siūdavosi miegmaišius ir palapines patys, o nakvynės prašydavo iš kaimo gyventojų. Šiandien žygiai lengviau prieinami, tačiau žygeivių vertybės išlieka tos pačios: pažinti savo kraštą, saugoti gamtą ir puoselėti bendrystę.
Balandžio 27 dieną keliose dešimtyse Lietuvos savivaldybių vyks tradicija tampantis „Camino Lituano“ kartu su turizmo informacijos centrais organizuojamas žygis „Lietuva eina“, taip skelbiant žygiavimo sezono pradžią.
Kartu tai – ir kvietimas pažinti „Camino Lituano“ kelio bendruomenes, patyrinėti jų unikalų kultūrinį paveldą ir įsitraukti į istoriją. Šiemet siūlomas dar vienas žygių akcentas – pasidomėti žygiavimo Lietuvoje istorija, kurioje įvykių ir dramų yra tarsi veiksmo filme.

Punios sutartį, saugantis sovietų, užrašė mokinė
Vienas iš esminių žygių istorijos momentų – 1966 metų Punios deklaracija, kurią pasirašė dešimt aktyvaus gyvenimo puoselėtojų. Tarp jų – signataras Gediminas Ilgūnas, žygeivystės mohikanais vadinami Algimantas Jucevičius ir Juozas Dapkevičius.
Šiandien skaitant šią deklaraciją iš tiesų norisi šypsotis, tačiau nereiktų pamiršti, kokiais laikais gyvenome. Jos esmė – kultūringo, tvaraus turizmo skatinimas, noras rūpintis gamta, laikytis tam tikrų turizmo taisyklių.
„Kalbant apie žygių Lietuvoje pradininkus kartais atrodo, kad jų vertybes mums reikia prisiminti ir jomis vadovautis. Paprasti dalykai – pažinti, saugoti savo kraštą, rūpintis miškais, puoselėti bendrystę“, – sako „Camino Lituano“ savanoriai.
Įdomi šios sutarties kūrimo smulkmena – ji surašyta ranka, o kad budrūs tarybinio gyvenimo sergėtojai nerastų autoriaus, sutartį savo ranka surašė Marijampolės (tuometinio Kapsuko) vienos mokyklos mokinė.

Atkreiptas dėmesys į vaikinų ir merginų korektišką bendravimą
„Kartu su pažangiomis turizmo formomis, masių tarpe dažnai pasireiškia ir parazitiniai nukrypimai nuo sveiko turizmo pozicijų: turistinių tradicijų, gamtos apsaugos, etikos, turistinės kultūros ir kt. srityse. Turizmui tampant masišku reiškiniu, šis taip pat didėjantis turistinis parazitizmas neigiamai atsiliepia bendram turistiniam judėjimui respublikoje, jį stabdydamas, demoralizuodamas turistinį jaunimą, nešdamas žalą kraštui, visuomenei ir turizmo propagandai“, – buvo rašoma istorinėje Punios šile (Alytaus r.) pasirašytoje sutartyje.
Atkreiptas dėmesys į vaikinų ir merginų korektišką bendravimą bei takto normų laikymąsi, neiššaukiant nereikalingų kalbų tarp vietinių gyventojų: „Nedaleisti be būtino reikalo vaikinų ir merginų bendrų nakvynių, tuo užkertant kelią kad ir nepagrįstoms, amoralinėms paskaloms apie turistus.“
Deklaracijoje pažymėta, kad reikia ugdyti teisingą požiūrį į vietinius gyventojus, nes jie pirmieji turisto pagalbininkai ir bičiuliai žygyje, teikiantieji jam nakvynę, maistą ir pirmąją pagalbą.
„Gniaužti užuomazgoje smulkų vagiliavimą soduose, daržuose, netaktišką elgesį su vietiniais gyventojais, automašinų vairuotojais, šiukšlinimą stovyklavietėse ir kt. veiksmus, nesiderinančius su turisto vardu. Nakvynvietes pas gyventojus visuomet palikti pavyzdingoje tvarkoje, tuo atsidėkojant šeimininkams už jų svetingumą. Nedaleisti turistiniuose žygiuose jokių svaiginamųjų gėrimų vartojimo, kaip pačia savo esme amoralaus elgesio, nesuteikiančio garbės turistui. Rūkantiems – nereklamuoti šios savo ydos turistiniame žygyje. Amoraliems, savanaudžiams, anarchistams – ne vieta turistų tarpe“, – pažymėta deklaracijoje.
Deklaracijoje dėmesys skirtas ir gamtai bei kultūros paminklams, akcentuota jų apsauga, miškų saugojimas, bendradarbiavimas su miškų ūkio darbuotojais. Pasirašiusieji Punios sutartį teigė, jog žygiuose svarbu plėsti dalyvių akiratį, pasaulėžiūrą, žinias apie savo kraštą, ugdant juose sveiką patriotinę dvasią bei meilę savo kraštui ir jo šeimininkui – žmogui.

Įsikūrė Eikliųjų kojų federacija
Lietuvos žygeivystės istorija neatsiejama nuo KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“. Apie šio klubo istoriją yra išleista nedidelė knyga „Ąžuolo kelias“.
Klubo ištakos – 1953 metai, kai Kaune buvo įkurta turizmo organizacija, o 1963 metais tuometinio Kauno politechnikos instituto (KPI) turistų pirmininkui Juozui Dapkevičiui bei keliems bendraminčiams kilo mintis suburti atskirą žygeivių grupę ir žygiuose labiau akcentuoti kultūros pažinimą, propaguoti kraštotyrą, pasipriešinti tuometinės valdžios pastangoms ištrinti iš žmonių atminties Lietuvos istoriją.
1967 metais J. Dapkevičius KPI Elektrotechnikos fakultete ėmėsi kurti atskirą padalinį ir taip susikūrė KPI studentų EKF – Elektrotechnikos fakultetas arba Eikliųjų kojų federacija, kuri iki dabar žinoma kaip KTU žygeivių klubas „Ąžuolas“.
Iš kartos į kartą keliavo ir nerašyti žygeivio priesakai: saugok gamtą, neteršk jos ir nepamiršk, kad Lietuvoje gyveno tavo protėviai bei gyvens tavo anūkai; nepasiduok nutautinimui ir sovietinimui; pažink Lietuvą – savo tėvynę, domėkis jos istorija ir kultūra; ruoškis fiziškai ir dvasiškai kovoti už tėvynės Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę bei kiti. Kiekvienas žygis turėjo tikslą, kryptį – kažką naujo atrasti, pažinti, sutvarkyti teritoriją.
„Ąžuoliečiai“ reagavo ir į politinius įvykius. Po 1988 metų rugsėjo įvykių, kai prieš taikius mitinguojančius žmones buvo panaudotos guminės lazdos ir ašarinės dujos, klubo nariai prie tuometinių Elektronikos rūmų iškėlė trispalvę bei rinko parašus pasisakančiųjų prieš sovietų agresiją.

Veikla susidomėjo KGB
Žygeivių organizacija sulaukė ir saugumo dėmesio, kai ėmė organizuoti pogrindžio renginius. Pirmasis susidūrimas su KGB buvo 1969 metais. Tąsyk į sąskrydį Dariškėse susirinkę žygeiviai ketino atstatyti lakūno Stepono Dariaus gimtojo namo pamatus.
„Apie tai sužinojusi KGB uždraudė ta kryptimi važiuojančių autobusų maršrutus. Tačiau tai nebuvo kliūtis – susirinko apie 800 entuziastų. Jie rankomis supylė pilkapį Dariaus ir Girėno atminimui, atstatė namo pamatų kampą, sukrovė aukurą ir visa tai vainikavo koplytstulpiu. Vis dėlto renginį stebėjo saugumiečiai. Kadangi žmonių išvaikyti nepavyko, tenkinosi pavieniais „grobiais“ – atėmė filmuotą medžiagą“, – rašoma knygoje „Ąžuolo kelias“.
Vėliau „ąžuoliečiai“ ne kartą kviesti į apklausas KGB, jiems siūlyta bendradarbiauti, teikti informaciją, o už tai žadama „rami ir graži“ ateitis. Priešingu atveju esą laukia Sibiras arba kitos didelės problemos. Teko būti atsargiems, nes skundikų vis tik atsirasdavo. Pasakojama, kad kai kurie „ąžuoliečiai“ KGB apklausose apsimesdavo alkoholikais, kvailiais, nevykėliais.

Specialus žodynas
„Ąžuolo“ klubas palaikė ryšius ir su kitais žygeiviais bei jų grupėmis, kartu organizuodavo žygius. 1975–1976 metais surengtas penkiolikos etapų žygių ciklas „Daukanto keliais“, dar po metų – liaudies dainų versmių žygių serija.
Kiek vėliau vyko etnografinis žygis, skirtas pagerbti Kristijoną Donelaitį, 1988 metais prasidėjo ekologiniai žygiai, 1989 metais – taikos žygis ir žygių ciklas „Knygnešių keliais“ bei daugybė kitų.
„Ąžuoliečiai“ turėjo ir specifinį savo slengą – žodžius, kurių reikšmę suprasdavo tik jie. Tarkime, čiombe buvo vadinamas žygių metu už maistą atsakingas žmogus, lerva – vienvietis miegmaišis, matrasininkai – keliautojai su lagaminais, miegantys ant pripučiamų čiužinių, čiūnės – kailinės kojinės.

Išskirtinės žygeiviškos Vėlinės
Savo kelionių pėsčiomis įspūdžiais sutiko pasidalinti Pasvalio rajone gyvenantis žygeivis Algimantas Stalilionis. Keliauti pėsčiomis jis pradėjo nuo 1989 metų ir tą daro iki šiol.
Tiesa, pradžioje A. Stalilionis labiau mėgo sportinius žygius, tačiau kartą atsitiktinai pateko į kitokių žygeivių kompaniją Panevėžyje.
„Susirgo vienas iš žygių vadovų, Bronius Mažylis. Aš keliaudavau sportiniais maršrutais, bet tada manęs paprašė vietoje jo vesti grupę. Ji buvo teminė ir ėjo knygnešių keliais nuo Suostų kaimo Biržų rajone iki Tilžės. Per mėnesį – po du etapus.
Mane užkabino toks žygiavimas, nes grupėje – daug dainuojančių žmonių, daug istorijos. Daugiau gylio ir visai kitaip, nei sportiniame žygyje. Sakyčiau, kad knygnešių kelių žygyje buvo kitokie žmonės. Taip daug metų ir likau“, – pasakojo A. Stalilionis.
Nors žygiai būdavo organizuojami įvairiomis temomis, A. Stalilioniui atmintyje ryškiausiai išlikę Vėlinių žygiai. Nuo 1989 metų jis dalyvavo beveik visuose šiuose žygiuose. Apie juos A. Stalilionis yra paruošęs ir leidinį.

Miegmaišius ir palapines siūdavo patys
Sovietmečiu, o ir pačioje nepriklausomybės pradžioje nebuvo dalykų, be kurių žygių dabar neįsivaizduoja nė vienas žygeivis. Žmonės tenkinosi pačiu kukliausiu inventoriumi.
„Miegmaišius ir palapines siuvomės patys. Būdavo, kad kas nors važiuoja į Murmanską, kur veikė lietsarginės medžiagos fabrikas ir iš ten parveža medžiagos. Taip pat naudodavome parašiutams skirtą medžiagą, kurią gaudavome nurašytą iš karinių dalinių. Visokiais keliais priemonių gaudavome. Aš net pats stebiuosi – kaip mes taip sugebėjome?“ – šyptelėjo A. Stalilionis.
Pašnekovas juokiasi prisiminęs, kaip tekdavo ieškoti nakvynių – žygeiviai tiesiog belsdavosi į kaimo gyventojų duris.
„Tokia avantiūra. Bet žmonės niekada mums neatsakydavo. Pamenu, buvo naktis, lijo lietus, o mes beldžiamės į nepažįstamų žmonių duris ir prašome, kad daržinėje leistų pernakvoti. Ne, sakydavo žmonės, eikit į vidų. Dabar taip jau nebedrįsčiau, o tada ėjome kiaurai“, – kalbėjo A. Stalilionis.

Balandžio 27 d. visa Lietuva eina
Balandžio 27 d. kviečiami visi 22 -jose savivaldybėse prisijungti prie žygio „Lietuva eina”, organizuojamo „Camino Lituano” kartu su turizmo informacijos centrais. Tai puiki proga ne tik atrasti naujus Lietuvos kampelius, bet ir prisiminti žygeivių, kūrusių žygių tradicijas Lietuvoje, indėlį.
Detalesnė informacija https://caminolituano.com/naujienos/

Prienų rajone maršrutu  Daukšiagirė – Prienai
Dienos atstumas ~25,7 km.
9.00 – 9.30 val. Dalyvių registracija (Prienų krašto muziejus, F. Martišiaus g. 13, Prienai)
9.30 val. Išvykimas autobusu į žygio pradžią
10.00 – 10.30 val. Žygio atidarymas (Daukšiagirės dvaras, Dvaro g. 15, Pakuonis)
10.30 val. Savarankiško žygio pradžia (Daukšiagirės dvaras, Dvaro g. 15, Pakuonis)
11.00 – 11.20 val. Pirma kultūrinė stotelė (Pašventupio I piliakalnis)
14.30 – 15.00 val. Pietūs, piknikas (Justino Marcinkevičiaus tėviškė)
16.00 – 16.15 val. Antra kultūrinė stotelė (Paukščių stebėjimo apžvalgos aikštelė)
17.30 val. Žygio pabaiga (Prienų krašto muziejus, F. Martišiaus g. 13, Prienai).
Registracijos mokestis: 12 Eur/asm. Į kainą įskaičiuota transporto paslauga, maitinimas po žygio.

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *