Šilavoto krašto žmonės kovoja už Trakelio miško išsaugojimą

Šių metų pradžioje Šilavoto gyventojai net sapne susapnuoti negalėjo, kas laukia jų mylimo miško Trakelio. Čia, seniausioje Trakelio dalyje, atsirado ir pirmoji kirtavietė. Pradėję domėtis situacija, savo kraštui neabejingi žmonės pastebėjo ir naujai sužymėtą beveik 2 hektarų teritoriją. Todėl neabejingi šilavotiškiai pradėjo burtis socialinio tinklo Facebook grupėje „Išsaugokime Šilavoto Trakelį“.
Susivieniję gyventojai rengė raštus, kreipėsi į įvairias institucijas, sulaukė didelio susidomėjimo iš Lietuvos Respublikos Prezidentūros. Iniciatyvinei grupei taip pat pavyko išsiaiškinti, kad dalyje Trakelio keistos miškų grupės – iš saugomos II grupės į ūkinės paskirties IV grupę. Šie pakeitimai ir atrišo rankas taip beatodairiškai ir plynai kirsti vietinių nuo seno mylėtą mišką. O balandžio 7 dieną įvyko ir iniciatyvinės grupės, palaikomos iš kitų kraštų atvykusių žmonių, sueiga, kurios metu buvo gyvai apžiūrėta, kaip neatpažįstamai pasikeitė daugumos dabartinių gyventojų senelių ar netgi prosenelių sodintas miškas.
Bendruomenės teigimu, 2024 m. pradžioje iškirsta 1 hektaras 130-ies metų pušyno ir 2 ha pušyno, kuris buvo vietinių pamėgta uogavimo, grybavimo ir visų gerai žinoma Vasaros estrados vieta. Visgi dėl šio miško bendruomenė kovoja ne šiaip sau. Anot jų, Trakelis yra labai turtingas ir tik vienas toks Šilavoto seniūnijoje, o ir jo rekreacinis potencialas, galintis pritraukti turistus ir kultūra bei gamta besidominčius žmones, yra neišnaudotas.
Šilavoto Trakelis pradėtas sodinti dar 19 amžiaus pabaigoje, kai pirmasis parapijos klebonas kunigas Antanas Radušis buvo paskirtas į besikuriančią Šilavoto parapiją. Dar prieš statant bažnyčią, 1895 m., jis, matydamas iš žemyninės kopos į Šilavoto kaimą nuolat pustomą smėlį, apylinkių gyventojus ragino jiems priklausančiose žemėse sodinti pušis, veimutines pušis, maumedžius. Šiuos medžius jis pats pirko ir siuntėsi iš Vokietijos. Taip buvo pradėtas sodinti Trakelis, smėlėtos kalvos su pavieniais medžiais suformavo dabartinį Šilavoto veidą, o pasodintame miškelyje įsikūrė pamaldžių, geraširdžių moterų bendruomenė – neformalus vienuolynas, dabartinis Šilavoto Davatkyno muziejus.
Bendrame Šilavoto Trakelio masyve yra vertingas archeologinis kompleksas, kurį sudaro kultūros vertybių registre įrašytų objektų: Pažarsčio pilkapynas (U.K. 5539), Naujasodžio piliakalnis II su gyvenviete (U.K. 41488), mitologinis šaltinis, Naujasodžio piliakalnis (U.K. 5537), neseniai nustatytas senkapis, galimai Lietuvos partizanų užkasimo vieta ir kapas. Pro miškelį (taip pat ir kirtimo vietą) prateka upelė Lašaša, kuri tekėdama formuoja ypatingai vaizdingų upės vingių sistemą, vertingą augmenija, šlapynių šlaitais. Interneto svetainėje geoportal.lt dalis Trakelio teritorijos, pažymėtos kaip Europos bendrijos svarbos buveinės, tačiau bendruomenė tik retoriškai klausia, ar tai ką nors reiškia?..
Kaip sako iniciatyvinės grupės atstovai, Šilavoto bendruomenė ir jos istorija yra ypatingai susieta su Trakeliu. Ateities vizijose bendruomenė yra numačiusi šią rekreacinę miško erdvę išnaudoti pažintiniams tikslams, sukuriant edukacinius maršrutus, kuriais vaikščiotų ne tik turistai, bet ir ateities kartos, mūsų vaikai.
Beje, bendruomenė atkreipia dėmesį, jog ir pačiame miestelio herbe vaizduojamos pušys, kurios simbolizuoja Trakelį, tapusį šilavotiškių identiteto ir tapatybės dalimi. „Apmaudu, jog šis, daugiausia iš kaimiškų Prienų rajono vietovių, turistų sulaukiantis kaimas, turi grėsmę prarasti tai, kas traukia atvykti į Prienų kraštą. Trakelio plyni didelio masto kirtimai pradėti 2019 m., kuomet didelio kapitalo įmonės kartu su privačiais bendrasavininkai, įsigijo kelis hektarus miško. Jau tuomet buvome sunerimę, buvo iškirsti keli hektarai brandaus pušyno, taip pat buvo planuojama plynai kirsti archeologo Vykinto Vaitkevičiaus atrastą ir nustatytą senosios baltų kultūros šventvietę, vietinių žinomą kaip „Kermošinės šaltinius“, – pasakoja iniciatyvinės grupės „Išsaugokime Šilavoto Trakelį“ atstovai. Tuomet vietos žmonės kreipėsi į kirtimus planuojančią įmonę, apeliuodami į jų sąžinę, jog jie ketina iškirsti paveldo istorinę vietą ir, įvažiuodami su miško kirtimo technika, ją negrįžtamai suniokoti. Tąkart bendruomenei pavyko apsaugoti dalį krašto nematerialaus paveldo ir šaltinių vietoje, kurioje, vietinių žiniomis, dėl šaltinių, šlaitų ir aluvinių miškų bei sengirės požymių ir taip negalimi kirtimai, jų buvo atsisakyta. Tačiau kitose Trakelio dalyse kirtimai vyko, o po kelerių metų visai šalia buvo rasti žmogaus kaulai. Kaip vėliau paaiškėjo, jog toje vietoje yra senkapis. Deja, šiais metais ši senkapio teritorija iškirsta plynai, o bendruomenė baiminasi, kad vėl nebūtų išversti amžino poilsio atgulusių žmonių palaikai.
Tikriausiai niekam kitam taip nerūpi Trakelio ateitis, kaip vietos žmonėms, o, jų teigimu, šiais metais čia kirtimus vykdo mišką įsigiję privatūs asmenys, nieko bendro neturintys su Šilavotu, ir didelė investicinio kapitalo lietuvių įmonė.
„Gyvenimo“ redakcija su prašymu pakomentuoti situaciją kreipėsi ir į 2 ha plote kirtimus vykdžiusią įmonę UAB „Šalnupis“. Anot įmonės komunikacijos vadovės Virginijos Žygienės, UAB „Šalnupis“ veiklą vykdo griežtai laikydamasi Lietuvos įstatymų ir etikos standartų, o vykdyti kirtimai buvo suderinti su Aplinkos apsaugos departamentu bei gautas leidimas miško kirtimui.
Pasak įmonės atstovės, minimas miškas priklauso ketvirtos grupės ūkiniams miškams, kuriems netaikomi jokie veiklos ribojimai ir nesiriboja su gyvenamomis valdomis. Jos teigimu, miškas taip pat nepatenka į piliakalnio ir kitų objektų apsaugos ir vizualinės apsaugos zonas.
„Vykdydami kertamų medžių atranką ir žymėjimą, mes savanoriškai palikome daugiau nekertamų medžių nei numatyta teisės aktuose. Išsaugojome medžių grupeles bei, kiek įmanoma, ir ąžuoliukus. Po ūkinių priemonių miškas bus atkurtas ir ypač kruopščiai prižiūrimas naujos kartos miškas. Esame savanoriškai apie 20 proc. šios valdos įtraukę į saugomų teritorijų plotą, šią dalį paliekame išsaugoti. Minima buveinė prie upelio nebuvo kertama ir neplanuojama kirsti“, – situaciją komentuoja V. Žygienė.
„Gyvenimo“ informacija

Rubrikoje Mūsų kraštas. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *