O jūs ar tikit, kad nemirsit laike nuo vidurnakčio iki aušros?

Štai toks klausimas kilo pačiam vidurnaktį iš Didžiojo Ketvirtadienio į Didįjį Penktadienį, patekus į Prienų ligoninės priimamąjį. Išties toks laikas – tylos juk… ir ėmiau su savo „ligomis“ ir išsikviečiau greitąją pagalbą, nes tiesiog tokią tylos naktį „malonu“ pasivažinėti šiuo automobiliu, pasibūti priimamajame.
Atsiprašau, jeigu pabudinau iš gražaus sapno kažką, atsiprašau, kad turiu begalę lėtinių sveikatos problemų. „O tai ryto būtų nesulaukus“? – su miela pašaipa klausė atvežusio felčerio moteris, kurios pareigų nežinau, vilkėjo treningus, matyt, bus ne slaugytoja. Tiesiog su šiuo gražiu pavasariu, jau būsiančiu Atvelykiu, noriu jai palinkėti nemirtingumo, ypač nenumirti niekada nuo vidurnakčio iki ryto. Kaip tikina medikai, tokiu laiku daugiausia miršta turintieji širdies ligų, ištinka insultai. Taigi tegul nė vienas žmogus nemiršta niekur – nei pakeliui į priimamąjį, nei skyriuose. Labai ačiū už supratimą, rūpestį, profesionalią pagalbą šią naktį budėjusiai gydytojai Gabrielei Berenytei.
O paskui tiesiog pagalvojau – juk negali sugadinti nuotaikos ta lengva pašaipėlė, nes ir ligoninėje, ir poliklinikoje sutikta per ilgą laiką – nuo gydytojų Lymanto, Bubnienės, Maslauskų laikų – labai daug puikių gydytojų – žmonių, tiesiog personalo darbuotojų. Juk ne vieno jų dėka esu tuo, kas esu… Na, ir padėkoti, žinau, neužteks laiko iki gyvenimo pabaigos. Būkit sveiki visi, palaimingai sutikę Velykų rytmetį, gyvenkite ir sau žalią pavasarį. O juk žalia – širdies spalva. Už geras širdis gelbėjant mane, šeimos narius, kitus artimuosius žemai lenkiuosi Jūratei Milaknienei, Prienų ligoninės vadovei, pavaduotojui Vaidotui Karveliui bei visam personalui. Už pagalbą, nuoširdų žodį visada dėkinga liksiu Priėmimo skyriaus vadovui Daliui Skupeikai, tam pačiam kadaise – gyd. Lymantui, L. Tamošiūnienei – visiems buvusiems šalia tada… Ir dabar. Žinoma, nuoširdžiausias ačiū šeimos gydytojai, slaugytojoms, registratorėms – visai gerb. Artūro Ivanausko vadovaujamai komandai.
Taigi, o kiek dar nesuminėtų gerų žmonių KMUK ir kitur. Žinau, likčiau daugumos nesuprasta, jeigu paatviraučiau, kaip gera tiesiog kavos atsigerti klinikų kavinukėje, kaip gerai ten jaučiuosi net tuneliuose. Kaip viena gydytoja kadaise sakė, gal niekam nesakyk, nes sakys „galvą išsityrk“… Išties daug visokių nuomonių, matyt, surastų kiekvienas visiems medikams, žmonėms, pavargstantiems taip pat – kaip visi. O kur dar įvairios reformos po reformų… Tad galbūt reikėtų ir man, ir kitiems įsisąmoninti, kad skubi pagalba – yra skubi, ir prieš ją kviečiant gerai savęs paklausti, ką galės padėti. „O kaip gerai tie lėtiniai ligoniai, jie ir apsilanko dažnai, ir nemiršta ilgai“, – su humoro jausmu, kurio turėjimas, beje, taip pat gydo, kadaise išsakė mintį vienas gydytojas. Be humoro jausmo, matyt, sunku būtų dirbti šį be galo sunkų, atsakingą darbą, kovojant dėl žmonių sveikatos bei gyvybių. Tačiau ir mes patys, „pamilę“ savo tas lėtines ligas, turėtume labiau, matyt, pasigilinti į save, ieškoti galima ir alternatyvios medicinos būdų, ir mažiau trukdyti medikus. Jau galėsime nusiskinti pumpurą suvalgyti, paskui pasigaminti pienių vyno, vaikščioti pušynais ir džiaugtis akimirka „čia ir dabar“, besidalijant geru žodžiu, kuris nieko nekainuoja, bet turi labai didelę vertę. Ir pirmiausia atsikėlus – padėkoti patekančiai saulei – sutikus naują gyvenimo dieną…
Pacientė