Leidosi į žvalgomąją ekspediciją Prienų miesto upelių vagomis

Bendruomenės „Anties sodas“ sėkmingai įgyvendintas projektas „Prienai – tūkstančio upelių miestas“ peraugo į dar vieną iniciatyvą – susibūrusi grupė visuomenininkų kovo pabaigoje leidosi į pirmąjį suplanuotos apžvalginės ekspedicijos žygį pėsčiomis Prienų centre su Revuona susiliejančiu bevardžiu upeliu ir jo intakais. Užsibrėžtas tikslas – šiemet žygiuoti svarbiausių Prienų miesto ir jo apylinkių upelių vagomis bei pakrantėmis, nuo ištakų iki žiočių, tyrinėjant upelius ir juos maitinančias versmes, fiksuojant gamtinius elementus, prisimenant, kokią istorinę ir kultūrinę reikšmę vanduo turėjo miesto vystymesi. „Anties sodo“ bendruomenės pirmininkės Joalitos Jurkevičienės iniciatyva suburtoje komandoje – įvairių profesijų pilietiški žmonės, fotografai. Dalyvauti ekspedicijoje ir pasidalinti savo žiniomis mielai sutiko miškotyros mokslų daktaras, miškų ekologas ir ekosistemų biologinės įvairovės žinovas, ornitologas Žydrūnas Preikša, todėl tyrinėjimuose galima tikėtis profesionalaus požiūrio į upelių gamtinę aplinką ir ekologinę būklę.
Kovo 23 dieną grupė entuziastų žygį pradėjo nuo „Žiburio“ kalnelio, kurio papėdėje Revuonos upelis įteka į Nemuną. Leisdamiesi prieš srovę, dviejų upelių santakoje pasukę į dešinę, jie kilo įkalnėn ir ieškojo bevardžio upelio ištakų. Pakeliui išvydo nemažai bundančios gamtos ženklų – tarp sausų lapų patalų žydinčių snieguolių ir scylių, apie ankstyvą pavasarį skelbiančių karklų žirginėlių, fiksavo pastebėtus paukščius. Deja, rinko ir pakrantėje besimėtančias plastikines talpas, susidūrė ir su nerimą keliančiais gamtos teršimo, ir su gyventojų neūkiškumo atvejais. Tarp Valančiaus ir Kęstučio gatvių esančiame slėnyje, ten, kur susijungia dvi tėkmės, ore tvyro stiprus dyzelino kvapas. Plika akimi matyti, kaip pro vamzdį iš po žemių išnyranti Revuona plukdo riebaluotas naftos junginių dėmes. Tokia pat situacija buvo ir pernai, ir šiemet. Sutikti gyventojai prašė pagalbos, pasak jų, po pilietiškų

Žvalgomosios ekspedicijos metu žemėlapyje nubraižytas maršrutas tyrinėtų upelių vagomis.

žmonių daugkartinių kreipimųsi į savivaldybę aplinkosaugininkai atliko dirvožemio tyrimus ir aptiko netoliese esantį taršos šaltinį. Tačiau jie pasigenda informacijos, kokių veiksmų bus (ar) imtasi ekologinei nelaimei likviduoti.
Prie miesto centrinę dalį vagojančių upelių – itin mažai vietų, kuriose žmonės būtų susikūrę estetiškus poilsio kampelius. Yra daržų, ūkinių ir neaiškios paskirties statinių, priešingus krantus jungiančių lieptelių. Nemaža dalis bevardžio upelio paslėpta po gatvėmis, pastatais ir teka požeminiu vamzdžiu. Žygeiviams, žingsniuojantiems upelių vagomis nuo Nemuno iki Kauno gatvės pabaigos, ne vienoje vietoje kelią užtvėrė tvoros – vielinio tinklo, lentinės, buvo užfiksuoti keli šiukšlynai, beveik keturios dešimtys į upelį iš sodybų išvestų vamzdžių – kas jais išteka į upelį turėtų pasidomėti aplinkos apsaugos specialistai. Surinktą medžiagą su fotografijomis „Anties sodo“ bendruomenė perdavė atsakingoms institucijoms.

Dr. Žydrūnas Preikša (pirmas kairėje) su žygeiviais dalinosi profesinėmis žiniomis apie gamtą ir biologinės įvairovės išsaugojimą.

Pakeliui aplankyta iš Prienų kilusio Lietuvos hidrogeologo, habilituoto fizinių mokslų daktaro Antano Algirdo Klimo sesuo, su ja pasidalinta gera žinia. „Anties sodo“ bendruomenė šio garbingo kraštiečio vardą ir nuopelnus tyrinėjant Prienų upelius įamžino per lygiadienį prie Revuonos ir Mielupio upelių pastatytuose stogastulpiuose.
Šiemet gerbiamam Antanui Algirdui sukaks 85-eri metai. Prieš dvejus metus Antano Giedraičio fondo garbės ženklu „Auksinis geologo plaktukas“ apdovanotas šis, šalies geologijai nusipelnęs, žmogus vienu iš savo profesinės veiklos etapų žvilgsnį nukreipė į tėviškę, ištyrinėjo ir savo darbe išsamiai aprašė Nemuno slėnio ties Prienais kraštovaizdžio savitumus, geologinės sandaros ypatumus, jį maitinančius šaltinius, upelius ir upeliukus, paaiškino jų vardus, įvertino taršą, vandens savybes ir panaudą. Taip jis atidavė skolą jį išauginusiam Prienų kraštui, vildamasis, kad jo darbas bus naudingas ateities kartoms.

Revuonos gatvėje surasto bevardžio upelio kunkuliuojanti versmė padiktavo jam vardą – Verdenė.

A.A.Klimo mokslinį darbą surado ir jo įkvėpta bendraminčius Prienų upelių tyrinėjimams subūrė Joalita Jurkevičienė.
Dar prieš penkiolika metų Antanas Algirdas Klimas kalbėjo apie slėnio vaizdą keičiančios miesto plėtros neigiamas pasekmes: nuardytus slėnio šlaitus, nudrenuotas ir užstatytas įspūdingas šaltiniuotų pašlaičių vietas, į vamzdžius sukištus nemažus upelių ruožus. Per dešimtmečius miestas pasikeitė, tapo modernesnis, upeliai prarado pramoninę vertę, juose nebesiveisia nei vėžiai, nei upėtakiai, kuriuos dar gaudė tarpukario karta. Jie liko nelabai vertinama kraštovaizdžio dalimi.
Tik keli miesto upeliai turi vardus: Revuona, Mielupis, Drubengis, Tartokas, Gėlupis, Rūdupis… Todėl žygeiviai svarsto įvardinti ir kitus, iš šaltiniuotų šlaitų ištekančius upelius, pasiūlyti visuomenei rinkti jų vardus. Bevardis upelis, kurio vaga surengtas šis ekspedicijos žygis, įvardintas Viganės upeliu. Šis pavadinimas siejamas su šviesios atminties prieniečio Juozo Šadzevičiaus,

Upelio atkarpa tarp Valančiaus ir Kęstučio gatvių ne vienerius metus teršiama naftos produktais, dyzelinui rinkti per upelį nutiestas sulaikymo barjeras.

kurio tėvai gyveno Kauno plente, prieš Laukaičius, vaikystės prisiminimais: „Šalia Laukaičių sodybos tekėjo upelis, už kurio tęsėsi lygios pievos. Jose ganydavo gyvulius ir vadindavo Viganėmis“. Dabar šis pavadinimas vietos gyventojams nieko nereiškia.
Į Viganės upelį tarp Kauno ir Maironio gatvių įtekantį kitą upeliuką keliauninkai pavadino Verdene, ši mintis jiems kilo Revuonos gatvėje suradus upeliuko ištakas – įspūdingą versmę, kuri, tarsi Ūlos akis, burbuliuoja ir veržiasi iš gelmių.
Žygio pabaigoje žygeiviai susibūrė pailsinti kojas pas vieną iš žygeivių – Mariją, čia gerta arbata ir dalintasi idėjomis, kaip prasmingai panaudoti ekspedicijos metu sukauptą medžiagą. O gegužės 11 dieną planuojamas kitas žygis – šįkart vaizdinguoju Drubengiu.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Mūsų kraštas. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *