Amžini, turėdami savo kalbą – gimtuosius namus
Kalbos medį auginame kasdien, globodami ir saugodami jį nuo svetimų ir savų priešų, nuo vandalizmo, niokojančio ne tik gimtosios kalbos medžio vainiką, bet ir kertančio jo šakas, raunančio šaknis. Pavasaris, prikeldamas gamtą naujam gyvenimui, jau ketvirtą dešimtmetį kviečia džiaugtis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės diena. Kovo 11-osios dokumentuose drauge su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, 1990 m. atkurtas ir patvirtintas Lietuvos herbas, lietuvių kalbai sugrąžintos valstybinės teisės.
Kovo mėnuo drauge su poeto, gimtosios kalbos Rūpintojėlio, Justino Marcinkevičiaus gimtadieniu, pažymimas kaip lietuvių kalbai paskirtasis. Nuoširdžiai tikime, kad turėdami savo kalbą saugiai gyvename ir savo namuose, Lietuvos valstybėje. Mylime Lietuvą, nes čia mūsų bočių kapai, garbinga praeitis, mūsų vaikystės pievos, sodai ir keleliai takai – išlydintys ir pasitinkantys. Gera turėti savo namus, kuriuose gyvenimas teka užtikrintai ramiai ir saugiai, tarsi Nemuno upės vandenys. Namus, kuriuose kalba gimtoji augina, rengia, saugo ir ištikimai mums tarnauja. Didžiuojamės savo kalba, nes be jos būtume ne tik alkani, bet ir basi, benamiai elgetos. Kad gimtoji kalba taptų nuolatiniu ir kasdieniu mūsų rūpesčiu, lietuvybės šaltiniu, nepavarkime statyti jai paminklo – iš žodžių, dainų, lopšinių, giesmių, iš gražiai ir su meile užaugintų kūrybos vaisių – knygų. Knygų – kuriose įamžinama lietuvių kalba kaip pats vertingiausias tautos palikimas.
Pasitinkant Birštono ir Prienų krašto rašančių žmonių bendruomenės projektą – knygą „Ieškojimų šviesa“, skirtą „Gabijos“ klubo įkūrėjui Juozui Palioniui, „Nemunėlio“ puslapio skaitytojams – keletas kūrinių iš šios knygos. „Ieškojimų šviesos“ autorių daugiau nei šimtas. Knygos puslapiuose, jos atmintyje lygiaverčia autoryste dalijasi nedrąsi, dar vaikiška poezija, šėlstanti, maištaujanti jaunystės lyrika, į gilius apmąstymus ir švelnius žodžio paglostymus kviečia brandi vyresniosios kartos atstovų kūryba. Knygoje atrasime ir patriotinio eilėraščio konkurso (vykusio 2013–2017 m.) „Čia Lietuva!“, ir dailyraščio konkurso, skirto Motinos dienai (vykusio 2015–2019 m.) dalyvių darbus. Ji – knyga – atveda į kiekvieno mūsų namus artimus ir mylimus žmones, sušildo, suteikia erdvės dvasiai. Diena, jos vyksmas labai greitai tampa praeitimi, istorija, nugrimzta užmarštin. Jos nefiksuodami, mes pasmerktume užmarščiai ir kūrybą, ir žmogų, kurio laikinumą jaučiame savo patirtimi. Džiugu, kad kūrybą kaip ir visus knygos autorius: ir išėjusius Anapilin, ir gyvuosius, knyga išsaugos istorijai.
„Ieškojimų šviesos“ puslapiuose įamžinta kūryba – tai gyvenimas, kur skausmas ir džiaugsmas greta, kai gyvenimo drama ir poezija vienija žmones, kviečia kurti grožį ir keičia pasaulį, kad kuo mažiau vietos liktų blogiui.
Birštono – Prienų kūrėjų klubo „Gabija“ kūrybinė vadovė
Valė Petkevičienė
Laiškas, skirtas kalbos projektui „Čia Lietuva!“, 2015 m.
(2015-ieji metai Prienų rajono savivaldybės sprendimu buvo paskelbti Poeto Justino Marcinkevičiaus metais)
Kalbos sargybinis
žodelis poetą mylintiems ir kalbos maldelė Justinui Marcinkevičiui
Justinas Marcinkevičius – tai mes patys su savo tėvais ir namais, su širdies virpuliu, pareinant gimtinės keliu, su senelio sodintais medžiais ir juose įkeltais inkilais, su visada laukiančiu Nemunu ir su tikėjimu, jog Tėvynė per amžius gyvens.
Justinas Marcinkevičius – tai mūsų Lietuva – geroji, gražioji, nemarioji ir vis nušvintanti nuo mūsų dainų ir širdžių šilumos.
Nemuno krašto sūnus Justinas Marcinkevičius seniai yra visos Lietuvos Poetas ir yra mylimas. Tuo gal niekas ir neabejoja. Bet vis pagalvoju: ar mes neapakome ir neapkurtome iš tos didelės savo meilės, ar išgirdome, ką ir kaip Poetas kalbėjo pastaraisiais savo gyvenimo metais. Ne prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau metų, o prieš palikdamas mus.
Neretai apgailestaujame ar net papriekaištaujame, kad šviesiausieji mūsų tautos žmonės neskuba į valdžią, ir kad jie tarsi paliko mus, pasitraukė ar atsitraukė. Nesunku įsivaizduoti, kiek partijų ar visuomeninių organizacijų norėjo, kad jų nariu ar net garbės pirmininku būtų Justinas Marcinkevičius. Nesuviliojo. Poetas pats pasirinko postą. Kalbos sargybinio. Bet ar tai pamatėme, ar neužsimerkėme prieš Justino Marcinkevičiaus parašus po peticijomis, rezoliucijomis, besirūpinančiomis mūsų kalbos išsaugojimu?
Mylime savo Poetą, bet sargybon su juo neskubame. Neišgirdome ir nevilties: „kur tu lendi į nesavą / kalbele kalbužyte kalbyte / puskalbe puskvaile tu“. O juk tai – iš mūsų Justino Marcinkevičiaus lūpų.
Poeto duona
Kalbos maldelė Justinui Marcinkevičiui
Ko labiausiai pasiilgsta mūsų žmonės, svečiose šalyse apsigyvenę? Duonos, – prisipažįsta ne vienas. Juodos, įprastos ir savos.
O poetas taria: „Kalbos kasdieninės/ duok man šiandien/ su žodžių pūga aplink galvą“.
Kaip duonos, tėvų ir protėvių kalbos, duok man šiandien ir visados – kad ir mano vaikai nestokotų, ir kad taip per amžių amžius. Neįmantrios – rupios, kasdienės. Sudiržusios rugių laukuos, svaiginančios, į dangų keliančios dainose sodžiaus gimtojo. Kalbos, vienintelės, duok man šiandien ir visados.
Genovaitė Mačiūtė
Kelių, einančios į gyvenimą knygos „Ieškojimų šviesa“ autorių kūriniai:
Gerda Žvirblytė,
3 kl., Balbieriškio pagrindinė mokykla, 2016 m.
Laisvės pamoka
Mano senelis dzūkiškai šneka
Žodžiai žodeliai lyg upė teka.
Šneka, rypuoja jis apie mišką,
grybus ir uogas ir apie viską.
Kartais paklausti aš noriu dziedulio
Iš kur tiek žodžių galvoj sugulę?
Mano senelis tiesiai atsako
Iš savo tėvelių, iš protėvių krašto.
Jeigu nors vieną žodelį pamirši
Tai ir kalba gali mūsų numirti.
Vaikeli mano, klausyk, įsidėmėki
Kartais ir dzūkiškai stenkis šnekėti.
Žodžiai visi iš širdies pasakyti
Gali visus mus labai paaugyti.
Myli dziedulis Lietuvą Tėvynę
Vaikaičius moko gerbti gimtinę.
Trispalvę mūsų labai branginki
Reikalui esant šalį apginki.
Tradicijas ir papročius tu prisiminki
Pamoką laisvės visad atminki.
Giedrė Morkūnaitė
Knyga – tai sielos šventė
Gera knyga – kaip šventas raštas,
Šventa ir artima!
Gera knyga – kaip gimtas kraštas!
Per amžius nepakeičiama.
Skaityt parimus prie jaunų beržų, –
Širdelei atgaiva saldi,
O jeigu šie dar prie namų senų,
Tai sieloj šventė jauki!
Laikau aš knygą prie širdies,
Glaudžiu prie savęs, tarsi sesę,
Žinau, ji artima man bus
Net jei kada save prarasiu…
Bėga raidelės
Bėga raidelės per popierių,
Mainosi, keičias veidais.
Tave aš skaityti išmokysiu,
Keliausim svajonių takais!
Raidelės mūs gražios – lietuviškos,
Atėję iš lūpų į lūpas!
Tave aš dainuoti išmokysiu,
Trauksim skardžiausiais balsais!
Bėga raidelės per popierių,
Plunksną jau puikiai laikai!
Tave aš rašyti išmokiau jau,
Dabar Tu kalbą valdai.
Skaistė Radžiūnaitė,
5 a kl., Prienų „Ąžuolo“ progimnazija, 2017 m.
Pašlavančio piliakalnis
Prie takelio prie kelelio
pūpsi kalnas vidury laukelio.
Jo laipteliai nesupuvę,
bet gerokai jau pabuvę…
Paragavęs jis liepsnos
ir traktorių ratų gumos –
Viską jis iškentęs,
bet nesusikrimtęs…
Nuo viršūnės jo plikos
Liepos šeštą dieną
skamba dainos visados!
Indrė Klimavičiūtė, 10 kl., Prienų r. Šilavoto pagrindinė mokykla, 2015 m.
Mielas mano krašto Žmogau!
Noriu Tau papasakoti, ką aš jaučiu, mąstydama apie mūsų gimtinę. Man atrodo, kad aš jau taip seniai čia gyvenu. Juk aš jau išaugau savo vaikystę ir žengiu į naują gyvenimo etapą.
Kai užveriu namų duris, man norisi eiti kažkur toli toli… Ten, kur mes, dar būdami maži vaikai, lakstėm basomis ir verkdavom, įgėlus bitelei. Ten, kur prabėgo pačios gražiausios mūsų vaikystės dienos…
Tiesa, viskas šiek tiek pasikeitę – nebelaksto tokia daugybė vaikų po pievas, niekas nežaidžia su kamuoliu, o kai pražysta ramunės, niekas jų nebeskina ir neneša savo senelėms ar mamoms. Tik prisiminimai neišnyksta, ta žolė vis dar tokia pat žalia…
O gal ir gerai, kad mūsų krašte nepristatyta naujų pastatų, kaimelis lieka toks pat, kaip mano vaikystėje. Jame tarsi išsaugota mūsų vaikystė. Tarsi sustojęs tas laikas, kai buvome laimingi, kai pavasariniame lietuje lakstydavome po balas, kai nustojus lyti nušvisdavo saulutė ir pasirodydavo vaivorykštė, o mes žiūrėdavome nustebę…
Liūdna tai, kad jau tuoj tapsiu suaugusi, teks išvažiuoti mokytis kitur, vis rečiau ir rečiau grįšiu į gimtinę. Tačiau po daugelio metų aš papasakosiu savo anūkams, kokiame krašte ir kokiame laike prabėgo mano vaikystė, o jei gyvensiu kur nors kitur, būtinai juos čia atsivešiu…
Eglė Zujūtė, II klasė, Prienų „Žiburio“ gimnazija, 2017 m.
Dėl tavęs, Žeme motule…
Trauksiu karan dėl tavo kasų,
Žeme Motule, dėl tavo paslaptingų miškų,
Vasaros naktimis žibančių tavo perlų vėrinių,
Dėl vėjo nugairintų lauko rugių,
Dėl upės vagos, dėl plačių ežerų,
Eina būrys vyrų narsių.
Krūtinėse drąsios širdys spurdės,
Tik dėl tavęs, Žeme mano, jie galvas padės…
Viskas dėl to, kad tu – Motulė esi,
Nešiota krūtinėj, mylėta lyg duona kvapni…
Saulei nubudus, žmogus kardą ruošia,
Širdį karan viltingom ašarom puošia.
Po apavu savo žolę privertęs kalbėti,
Paklusniam bėram žirgui sunkią naštą skuba uždėti.
Balti kareivėliai su kryžiais raudonais
Laistė pievas žarijų rasa…
Žemelė Motulė tylėjo:
Nudeginta kentė, raudot jėgų neturėjo…
Priglausk pailsėti sustingusius kūnus karių,
Žeme Motule brangi,
Karta iš kartos jie gyvens atminty
Kaip didvyriai, saugoti Namus turėję jėgų.
Paulina Sabanskytė, 6c klasė, „Ąžuolo“ progimnazija, 2017 m.
Piliakalnio kepurė
Kartą užmigau miške,
Samanėlių patale.
Medžiai ošė virš galvos
Pasaką be pabaigos
Apie kalną palei upę,
Kurį žalias miškas supo.
Kad ant jo pilis stovėjo,
O pro šalį amžiai ėjo.
Ta pilis tarsi kepurė,
Kalnui gerą vaizdą kūrė.
Džiaugės kalnas iš širdies,
Kad tokios nieks neturės.
Bet po to kažkas įvyko,
Be kepurės kalnas liko.
– Ką aš veiksiu be kepurės,
Kai visi aplinkui turi?
Ir staiga aš prabudau,
Pasirodo, sapnavau…
Justas Karinauskas, 4 kl., Balbieriškio pagr. mokykla, 2017 m.
Piliakalnių Lietuva
Mažas taškelis Europos šiaurėje,
gintaro lašas vaikelio saujoje.
Nemuno kilpos žalčiu besirangančios,
ežerų akys į dangų žvelgiančios.
Piliakalnių žiedais panemunė nusėta,
praeitį mena, protėvių kovas už Tėvynę laimėtas.
Lietuvos laisvė krauju ir dainom iškovota,
didžiausia vertybė lemties dovanota.
Panemunių piliakalniuose rasime savo Lietuvą.
Mano ir mūsų vienintelę Tėvynę.
Baltijos smiltelėje, piliakalnių viršūnėje,
savo širdyje, mūsų darbuose.
Irena Veronika Makauskienė
Saujelė tulpių
Tas laisvės troškulys
Per ilgus šimtmečių metus –
Nenumalšinamas.
Aidų aidais,
Erdvės sparnais –
Neišmatuojamas…
Broleliai, sesės mano!
Kiek krito Jūs už laisvę Lietuvos,
Tai – žinomi – nežinomi!
Visus Jus prie širdies savos,
Žemelė priglaudė!
Ant Saulės aukuro,
Apgynėm savo laisvę.
Ir Baltijos kelyj
Alsavom viena krūtine.
Tik ar išmokome branginti ją –
Krauju aplaistytą?
Kodėl Motulės skruostais
Vėlei rieda ašaros?
Prie Obelisko – saujelė tulpių –
Dar ne viskas…
Ar ilgai?…
Ak, vija, pinavija
jau pražydo kaip lelija
Ir – žiedelio nebėra…
Šviesus Dangus,
Kai saulė horizonte kyla
Ir rytmečio džiugi daina
Paukštelių,
Tiktai, kai debesys išnyra,
Užstoja Saulę, –
Ir ūžimas ausyse.
Lėktuvų eskadrilės
Nutraukia paukščių giesmę tyrą
Vėl supranti, kad svetima esi
Savojoj Žemėj…
Ir taip kartojas visa tai,
Šie reiškiniai,
Ar dar ilgai?…
Drovusis, tu pasauli.
Ar ilgai?…
Vyturėlio giesmė
Kam – vakaro saulė.
Kam – miško varpelis;
Ir skamba giesmė vyturėlio laukuos…
Einu per ražienas,
Laukais mėnesienos,
Rasa žvilga mano veiduos…
Jau – nebe jaunystė,
Džiaugiuos, kaip vaikystėj –
Vyturėlio giesme raminuos…
Tau noriu dėkoti, dainas atkartoti,
Priskynus ramunių,
Nešuosi delnuos…
Vėl leidžiasi saulė,
Naktis žemę gaubia,
Tik vyturio giesmės nebijo tamsos…
Nuo rytmečio saulės,
Švytėjo pasaulis,
Giesmė vyturėlio skambėjo laukuos…
Janina Gylienė
Aš iš ten…
Aš iš ten, kur šilai mėlynuoja pavasarį.
Aš iš ten, kur saulė vakarais bučiuoja žemę.
Aš iš ten, kur aušra dovanoja dangui
Kasryt raudonų rožių puokštę.
Aš iš ten, kur pavasariais lyja
Sidabro ir rūko žibuoklių lietus.
Aš iš ten, kur visi takai – tik namo,
Kad apkabinčiau seną liepą.
Tada mes abi žiūrime į aukštą dangų –
Žydrą, baltų debesėlių karoliais nusėtą.
Ir kai užsidega žvaigždės virš galvų,
Mes skiname jas rieškučiomis.
Pilame jas į pievą, tada ten jau sirpsta
Žemuogės nenusakomo skonio ir kvapo.
Paskui įrėminame šią nuotrauką atmintin,
Ir dabar dar ji kvepia žemuogėm ir ilgesiu…
Nėra tako
Nėra tako,
Kur vedė prie durų.
Nėra durų –
Nereikia ir slenksčio.
Nėra pušų
Gintariniais kamienais.
Ir kankorėžių
Jos jau nebarsto…
Nėra tako,
Kur vedė į kelią.
Jau vis tiek tuo taku
Niekas neitų.
Nebeliko namų
Nėra šešėlių.
Kas ant saulės kaitros
Čia dar žaistų…
Vakaras
Koks saldus ir minkštas
Vakaras atėjo
Ant rasotų pievų
Perlai paberti.
Danguje – žibuoklės.
Žvaigždėse – purienos.
Širdyje – pavasaris
Ir sumaištis.
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“