Gyvenimą puošia kuriančios moterys

Jau aštuonioliktus metus Birštono „Bočių“ bendrijos nariai puoselėja prasmingą pavasario tradiciją. Kovo 8 dieną, susibūrę į renginį, jie pagerbė bendrijos nares moteris: joms deklamavo eiles, dovanojo gėles, skyrė gražiausias choro „Sidabrinė gija“ dainas. Bendrijos pirmininkė Julija Barutienė įsitikinusi: moterims dėmesio niekuomet nebus per daug, todėl pasistengta visas pastebėti, gražiu žodžiu palepinti. Bočiai ir jų renginyje viešėję svečiai senjorėms linkėjo būti apsuptoms žmonių, gyventi prasmingą gyvenimą, niekados nesenti ir išlikti moteriškai žavioms. Moteris sveikinimais nudžiugino LR Seimo narys Andrius Palionis, Birštono savivaldybės vicemeras Vytas Kederys, lopšelio-darželio „Vyturėlis“ vadovas Almantas Jakimavičius, Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius ir kiti vyrai.

„Bočių“ choras „Sidabrinė gija“.

Renginio metu taip pat tradiciškai pristatytos moterys kūrėjos, apdovanotos giluminėmis galiomis. Bendrijos pirmininkės Julijos Barutienės pasirinkta šiųmečio renginio tema „Dviejų poečių žodžiai – lyg lakštingalos čiulbėjimas“ pakvietė senjorus pasklaidyti Salomėjos Nėries, kurios 120-osios gimimo metinės šiemet minimos, poezijos knygų puslapius, pasidalinti asmeniškais prisiminimais apie ją, taip pat prisiminti mūsų 

J. Barutienė.

 amžininkės Dalios Teišerskytės, kuriai šiemet būtų sukakę 80 metų, gyvenimą bei kūrybą. Šios dvi skirtingų laikmečių ir likimų poetės jausmingai rašė apie meilę ir viltį, gyvenimo prasmę, tėvynę, paklydimus. Pagal jų žodžius sukurta nemažai populiarių dainų.
Renginio dalyviai juto tikrą malonumą, klausydamiesi šių talentingų kūrėjų eilių, kurias išraiškingai skaitė bendrijos nariai. Birštono meno mokyklos direktorės Rasos Norvilienės paskatinti choru nuoširdžiai sudainavo „Mūsų dienos – kaip šventė“. Ši S.Nėries ir V.Kernagio daina skambės ir jubiliejinėje šių metų Dainų šventėje. Leonas Lynykas pasidalino savo mamos, kilusios nuo Lazdijų, prisiminimais apie jaunutę vokiečių kalbos mokytoją, tuo metu jau žinomą poetę Salomėją Bačinskaitę, kuri, pasak amžininkų, buvo itin jautrios sielos, galėdavo pamokų metu netikėtai apsiverkti. Ji vadovavo literatų būreliui, padėdavo mokiniams rengti vakarus. Mokinėms įspūdį darė mokytojos dėvimos aksomo suknutės, papuoštos baltomis apykaklėmis, avimi aukštakulniai batukai. Leono mama prisiminė ir tuomet skaitytas S.Nėries eiles bei jos meilę – dėstytoją, publicistą Juozą Eretą.

O. Kurapkienė su anūke Greta ir proanūke Gabija.

S.Nėries gyvenimo įprasminimą senjorai rado poetės eilėraščiuose, ją priėmė nesmerkdami, su padarytomis klaidomis ir išpažinimais. O plataus akiračio švietėją, Seimo narę, poetę Dalią Teišerskytę turėjo garbės pažinti asmeniškai ir prieš kelerius metus su ja pabendrauti.
Birštono bendruomenės namus, kuriuose vyko renginys, puošė Birštono „Bočių“ bendrijos narių kūrybiniai darbai. Onutė Kurapkienė pristatė popandeminio laikotarpio gėlių natiurmortus, nupieštus akvarele. Tai – jau antroji personalinė Onutės paveikslų paroda Bendruomenės namuose, o piešti ji pradėjo vos prieš keletą metų.
O.Kurapkienė pasakojo nuo pat vaikystės labai mėgusi gėles, jas darželyje prižiūrėjusi. Tremtyje labai jų pasigedo, nes Sibire gėlės neaugo. Bet, radusi skiautę popieriaus, kreida ir anglimi piešė tėviškės beržus, taip išreikšdama savo ilgesį Tėvynei. Nors labai mėgo piešti, bet jokių meno studijų nebaigė, juk nebuvo tam laiko, grįžusi į Lietuvą rūpinosi šeima, dirbo kirpėja – pasak jos, gal tik šioje srityje galėdavo duoti valią vaizduotei. Dailei atsidėjo prieš keletą metų, paskatinta vaikaičio, kuris ją aprūpino dažais ir teptukais. Šis procesas ją taip įtraukė, kad nebegali sustoti, savo paveikslų ji mielai padovanotų jos kūrybą vertinančioms Birštono miesto įstaigoms. Vieną natiurmortą dailininkė padovanojo lopšelio-darželio „Vyturėlis“ direktoriui A.Jakimavičiui, paveikslas papuoš įstaigos erdves.
O.Kurapkienės teigimu, gėlės yra reikšminga žmogaus gyvenimo dalis, lydi jį visą gyvenimą, įvairiomis progomis, tad nieko keisto, kad, atradusi pomėgį piešti, ėmėsi jas vaizduoti drobėje. Gyvos gėlės greitai nuvysta, todėl Onutė nori kuo ilgiau išsaugoti jų grožį, perkelti į drobę. Nuo 2020-ųjų jos kūryba labai patobulėjo, bijūnai, ramunės, našlaitės, vandens lelijos, tulpės, alyvos paveiksluose atrodo labai tikroviškai, tarsi būtų įamžinti fotoaparatu.
Pasidžiaugė bočiai Onutės Kurapkienės, Birštono savivaldybės Vasario 16-osios apdovanojimų nominantės, produktyvumu, didele meile gyvenimui, tuo, kad ji atrado savo vietą visuomenėje, yra mylima ir gerbiama žmonių. Per 90-metį perkopusios O.Kurapkienės pavyzdys patvirtina, kad niekad nevėlu imtis to, ko trokšta širdis.
Didelės bočių padėkos verta ir Marija Vienažingienė, kurios rankų darbo sveikinimo atvirukai praskaidrina jų nuotaiką gimtadienių progomis. Bendrija gausi, laikomasi tradicijos pasveikinti jubiliatus, todėl dailininkė kasmet paruošia po keliasdešimt atvirukų.
Renginio metu Marija Vienažingienė pristatė pavasarinių meninių atvirukų parodą „Aš jaučiu meilę“, papasakojo, kaip praeitame amžiuje gimė pašto kortelių ir sveikinimo atvirukų tradicija, kaip buvo apipavidalinami lietuviški sveikinimo atvirukai. Tai – viena iš svarbių žmonių bendravimo formų, tačiau šiandien sveikinimai atvirukais nyksta, todėl dailininkė kvietė susirinkusiuosius puoselėti šią tradiciją. Iš Kauno atvykusi ir Birštone apsigyvenusi dailininkė kuria atvirukus savo malonumui, ji džiaugiasi galėdama suteikti džiaugsmo ir kitiems. Pasak jos, atvirukas daug vietos namuose neužima, po kurio laiko jį vėl gali pasiimti ir perskaityti, pajusti bendrystę su jį siuntusiu žmogumi.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos