„Diena su Justinu…“

Kai 1992-ųjų rugpjūtį įvairių profesijų Prienų rajono gyventojai kreipėsi į Justiną Marcinkevičių, prašydami ir kviesdami jį kelti kandidatūrą rinkimams į Lietuvos Respublikos Seimą, poetas „Gyvenimui“ rašė: „Man labai brangus toks pasitikėjimas, suprantamas noras siekti santarvės ir gerovės, ramaus ir kūrybingo gyvenimo. Esu įsitikinęs, kad jau atėjo laikas baigti rietenas ir imtis kurti valstybę, kurioje didžiausia vertybė būtų ne šūkiai, kad ir kaip patriotiškai jie beskambėtų, o žmogaus rankų ir jo dvasios darbas Lietuvai. Tikiu, kad rasite ir išrinksite tinkamą kandidatą.
O aš toliau noriu likti Jūsų poetu. Jeigu, žinoma, tokio vardo būsiu vertas“.

Nepykome, supratome poetą, tada jau pradėtą pulti ir menkinti, bet nepalūžusį ir toliau savo kūryba, pasisakymais, pamąstymais kvietusį kurti doresnę, dvasingesnę, laimingesnę Lietuvą.
Justinas Marcinkevičius liko ir yra mūsų Poetas. Juo ir bus, nes tai, apie ką jis kalbėjo, šiandien vėl be galo svarbu. Tad ir kovo 10-ąją Prienuose tradiciškai minint Justino Marcinkevičiaus gimtadienį, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros III kurso studentų ir studijos „Gal meno“ skaitovų bei choro ALUMNI VILNENSES tekstais, dainomis prakalbinta rašytojo kūryba, ne vienam iš susirinkusiųjų tapo ypatinga proga išgirsti apie save ir tai, ką nežinia kodėl dažnai užmirštame. Tarp jų – ir vienijantį artumą, pasitikėjimą, pagarbą, dėmesį šalia esančiam, meilę artimui, gebėjimą klausytis ir išgirsti.
Beje, jaunieji skaitovai patys rinkosi tekstus, taip paliudydami savo santykį su tuo, apie ką kalbėjo poetas. Ir apie ką turime kalbėti visi. Ir ne tik kalbėti, bet ir gyventi taip, kaip kvietė didis mūsų kraštietis Justinas Marcinkevičius: „Pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą: kaip žmogaus pareigą visuomenei, kaip visuomenės pareigą žmogui, kaip saulės žemei, kaip tėvų pareigą vaikams, kaip vaikų pareigą tėvams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą tautai, kaip pareigą laisvei, pareigai šiai dienai ir rytdienai, pareigą medžiui ir paukščiui“.
Tikiu, kad sekmadienį dalyvaudami Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos organizuotoje poeto gimtadienio šventėje „Diena su Justinu“ taip ir jautėmės. Buvo gera ir šviesu. Skirstėmės, kaip įspūdžiu dalindamasi rašė taip pat mūsų kraštietė rašytoja Aldona Ruseckaitė, džiugiais veidais, ramiomis širdimis, bent trumpam pamiršę, kad nėra jokio puolimo ir jokių bausmių už tai, kad tuo laiku gyvenai…
Dalį šventės parsinešėme ir į namus, sau pasidovanodami neseniai išleistą gyvosios poezijos knygą GYVENIME, KUO TU, PILKASIS, VARDU? Šią rinktinę sudaro eilėraščiai iš vienuolikos rinkinių bei rinktinės Eilėraščiai. Mažosios poemos. Knygoje prisiglaudė ir dvi poemos: Devyni broliai ir Carmina minora. Kaip ir kompaktas su paties autoriaus skaitomais eilėraščiais. Tarp jų – ir tais, kuriuos ne kartą girdėjome gerbiamą Justiną skaitant ir Prienų krašte susitikimų bei bendrystės švenčių metu. Dabar galėsime klausytis vėl ir vėl, nes, ko gero, niekas taip širdingai neskaitė jo eilėraščių, kaip jis pats.
Kita prasminga žinia – tai poeto dešimties tomų RAŠTŲ RINKTINĖS pristatymas. Apie tai „Gyvenime“ jau rašėme po pirmojo RAŠTŲ pristatymo Valdovų rūmuose, bet išgirsti mokslininkės poeto anūkės Salomėjos Bandoriūtės-Leikienės mintis, kaip gimė 2 tomai, skirti laiškams, dienoraščiams ir kūriniams vaikams, buvo daug jautriau. Juo labiau, jog ir pati Salomėja sakė, kad dieduko gimtajame krašte, branginančiame ir saugančiame jo atmintį, jai labiausiai norisi būti Prienų anūke. O mums džiaugtis tuo, kad esame Justino Marcinkevičiaus kraštiečiai…
Ramutė Šimukauskaitė