Birštoniškis Ignas Kazlauskas – trečios kartos oreivis

Pastaraisiais metais vis daugiau turistų Birštono kraštą renkasi pažinti iš paukščio skrydžio, karšto oro balionu pakilę į 1000 metrų aukštį, o dėl palankių sąlygų oreiviams ir įstabių vaizdų iš viršaus Birštonas jau tituluojamas ir skrydžių oro balionais sostine. Čia padangę skrodžia bei oreivystės tradicijas kurorte puoselėja ne tik atvykstantys, bet ir vietiniai oreiviai. Tarp jų – ir jaunasis oreivis Ignas Kazlauskas, kuris Birštono padanges tikriausiai pažįsta geriau nei kas nors kitas, nes, kaip sako pats Ignas, jam teko laimė gimti oreivių šeimoje.
– Ignai, tikriausiai gimtajame Birštone Jus jau daug kas pažįsta, o galbūt kam nors šis pokalbis bus pirmoji pažintis su Jumis, tad trumpai papasakokite apie save: ką šiuo metu veikiate gyvenime ir kaip tame kelyje atsidūrėte?
– Birštone užaugau ir praleidau čia daug laiko, visgi teko pagyventi įvairiose vietose. Dar būdamas 16-os metų išvykau gyventi ir mokytis į Kaune esančią KTU gimnaziją. Baigęs ją, išvykau į Jungtinę Karalystę, kur Niukastlo universitete studijavau dokumentinį kiną ir medijas. Vėliau, persikėlęs į Londoną, dirbau žurnale „Monocle“, kuriame kūriau žurnalistinio pobūdžio dokumentinius filmus.
Ir studijuojant, ir dirbant teko patyrinėti pačias įvairiausias temas, tarp jų ir miestų vystymąsi, tvarumą bei dizainą, tad natūraliai pradėjau dalyvauti įvairiuose projektuose, o dar vėliau įstojau ir į urbanistikos studijas Londono universiteto koledže.
Sukaupęs šiokios tokios patirties, pastebėjau, kad per inovacijas miesto kūrime dažnai galima išspręsti daug socialinių, ekonominių ir aplinkosauginių problemų ir tą pokytį norėjau daryti Lietuvoje. Grįžęs į Lietuvą, įsikūriau Vilniuje ir per „Kurk Lietuvai“ programą įsidarbinau Aplinkos ministerijoje. Čia teko valdyti įvairių šalių interesus miestų žalinimo srityje, prisidėti prie įstatyminių pokyčių bei kurti aplinkosaugines projektų vertinimo priemones. Darbas šioje srityje mane įkvėpė toliau siekti pokyčio Lietuvos miestų aplinkos formavime ir taip su kolegėmis sukūrėme BLUMA – urbanistikos ir architektūros konsultavimo ir projektavimo agentūrą.
– Šalia pagrindinio savo darbo skraidote ir oro balionu: kada ir kokiomis aplinkybėmis kilo mintis tapti oreiviu?
– Licenciją pilotuoti karšto oro balioną įgijau prieš 10 metų, tačiau visuomet sakau, jog oreiviu tapau vos tik gimęs, mat man pasisekė gimti oreivių šeimoje. Oro balionu skraidė mano senelis, tėtis, licenciją turėjo ir mama, tad esu trečios kartos oreivis. Juk nuo mažų dienų kartu su tėčiu dalyvaudavau skrydžiuose, važiuodavau į varžybas ir renginius visame pasaulyje.
Tiesa, paauglystėje aistra oro balionams buvo sumažėjusi. Turbūt tam įtakos turėjo tuomet rūpėję kiti dalykai – draugai, pramogos ir, ko gero, noras maištauti prieš suaugusiuosius. Kol studijavau ir dirbau Jungtinėje Karalystėje, oreivystę taip pat teko atidėti į šalį, tačiau su grįžimu į Lietuvą į gyvenimą grįžo ir aistra oro balionams.
– Užsiminėte, jog oreivystė – tai Jūsų aistra, kuo ji jus taip sužavėjo? Ar šiame gyvenimo etape ši veikla vis dar yra Jūsų hobis ar jau ir darbas?
– Tai yra hobis arba sportinė veikla, kuri leidžia visiškai pasinerti į tam tikrą „transą“ ir trumpam užmiršti, kas vyksta aplink. Man patinka ta nežinomybė ir adrenalinas, kai tu nežinai, kaip baigsis skrydis. Juk mes neturime nei variklio, nei vairo ir, negana to, esame visiškai priklausomi nuo vėjo stichijos. Tas spontaniškumas žavi, nes, viena vertus, tu turi priimti gamtos diktuojamas sąlygas ir atsiduoti nežinomybei, bet tuo pačiu ir mokėti laviruoti tokiose sąlygose, kokios yra. Ši plona riba tarp kontrolės ir nežinomybės jaudina ir įkvepia.
– Papasakokite apie pirmąjį savo savarankišką skrydį: koks buvo jausmas valdyti oro balioną pačiam?
– Pačio pirmo skrydžio, ko gero, neprisimenu. Tuomet buvau vos kelerių metų. Tik iš tėvų pasakojimų žinau, jog savo pirmajame skrydyje stebėjau viską pro mažą langelį gondoloje ir vienintelis dalykas, kuris patraukė mano dėmesį, buvo maži automobiliai, važiuojantys apačioje.
Kaip pilotas, savo pirmąjį skrydį atlikau Birštone, pakilau iš vasaros estrados. Tada labai jaudinausi, bet skrydis virš Nemuno kilpų buvo sklandus ir įsimintinas. Buvimas danguje vienam ir jaudino, ir tuo pačiu išlaisvino. O tas pirmas savarankiškas skrydis įkvėpė ir daug drąsos, nes tuomet supratau, kad ten, danguje, viskas priklauso tik nuo tavęs.
– Skraidote jau ne vienerius metus: ar esate kada skaičiavęs, kiek miestų, o gal šalių esate matęs iš paukščio skrydžio? Kuris skrydis savo grožiu buvo pats įsimintiniausias?
– Skaičiaus nežinau, tačiau smagu, kad ši veikla padėjo apkeliauti pasaulį. Pirmiausia, dalyvaudami įvairiose varžybose ir renginiuose, keliaudavome po Europą, vėliau turėjau galimybę skraidyti Jungtinėse Valstijose, Albukerkėje, didžiausiame pasaulyje karšto oro balionų renginyje, kuriame dalyvavo 700 balionų. Taip pat skraidėme Taivane, o Saudo Arabijoje vykusio festivalio metu buvome pakilę virš senovinio Mada’in Saleh miesto. Kiekvienais metais vykstame ir į oro balionų festivalį Meksikoje, kuris visuomet būna nuostabi patirtis.
– Kiekvienoje veikloje būna ir kuriozinių situacijų: ar Jums tokių jau teko patirti, ar jos dar tik priešakyje?
– Viskas dar priešakyje.
– Oreivio darbas ne tik labai įdomus, bet ir atsakingas. Papasakokite skaitytojams šiek tiek plačiau apie oreivystės užkulisius: kaip ruošiatės skrydžiui ir kokie yra pagrindiniai saugumo reikalavimai, kurių privalu laikytis.
– Prieš kiekvieną skrydį pilotas turi atidžiai įvertinti oro sąlygas: orų prognozes, vėjo greitį ir kryptį, debesų sluoksnius, temperatūrą ir kitus meteorologinius veiksnius. Šios informacijos pagrindu pilotas priima sprendimus dėl skrydžio maršruto ir saugumo. Prieš skrydį oro balionas visuomet yra tikrinamas techniškai: ar visos sistemos veikia tinkamai, ar nėra jokių gedimų, ar balionas yra pilnai paruoštas skrydžiui. Taip pat būtina užtikrinti, kad būtų pakankamai degalų ir kitų būtinų resursų. Jei skraidoma netoli oro uostų, pilotas turi bendradarbiauti su oro erdvės valdyba ir laikytis jų nustatytų taisyklių bei procedūrų.
– O kokį vaidmenį šioje srityje atlieka išmaniosios technologijos? Ar jos kaip nors keičia darbo specifiką, ar visgi svarbiausiu išlieka žmogiškasis faktorius?
– Oro balionų veikla, ypač sportinė oreivystė, be technologijų šiais laikais nebeįsivaizduojama. Krepšyje turime GPS daviklius, planšetes ar kompiuterius, kurie leidžia tiksliai įvertinti skrydžio duomenis ir planuoti skrydžio eigą. Įvairios programėlės leidžia dalintis duomenimis su žemės komanda ir užtikrinti, kad skrydis įvyks saugiai. Modernios technologijos leidžia nuolat stebėti orlaivio būklę ir veikimą, įskaitant duomenis apie oro slėgį, temperatūrą, vėjo greitį ir kitus svarbius parametrus. Be abejo, technologijos už tave baliono nesuvaldys ir vėjo krypties nepakeis, tad svarbiausiu aspektu galų gale vis tiek išlieka piloto sprendimai.
– Jau užsiminėte, jog pagrindinis iššūkis oreiviams – gamtinės sąlygos. O Jums pačiam ar teko pakliūti į audrą, ar susidurti su kitokiomis sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis? Kaip sekėsi susitvarkyti?
– Taip, meteorologinės sąlygos yra vienas esminių aspektų saugių skrydžių vykdymui. Prieš kiekvieną skrydį turime įvertinti, ar nesiformuoja audros, ar vėjas nėra per stiprus, ar neateina lietus. Taip pat turime įvertinti, ar vėjas nėra per silpnas, nes tokiu atveju taip pat gali iškilti problemų, pavyzdžiui, balionas gali pakibti virš miško. Varžybų metu esu skridęs prieš audros debesis, taip pat lengvame lietuje, tačiau tai nebuvo nesaugios sąlygos.
2023 m. dalyvavau pirmajame savo, kaip piloto, Pasaulio čempionate, kuriame išmokau daug naujų pamokų. Viena iš jų – meteorologinės komandos svarba. Daugelis kitų rinktinių turėjo savo meteorologus, nes, kai yra nepastovūs ir sunkiai prognozuojami orai, tikslūs ir pastovūs vėjo matavimai nulemia labai daug. Tai siejasi ir su bendru rinktinės pasiruošimu komandiniam darbui. Žiūrint į čempionatą laimėjusių lenkų pavyzdį, buvo akivaizdu, koks yra svarbus rinktinių vadovų ir meteorologų vaidmuo komandoje.
– Kalbant apie gamtines sąlygas, dauguma skrydžių neabejotinai vyksta vasarą, tačiau, oreivių klubas „Audenis“, kuriam priklausote, į dangų kyla ir žiemą. Kuo šis metas ypatingas?
– Taip, žiemą skraidyti galima taip pat, tačiau geros oro sąlygos šaltuoju metų laikotarpiu būna retai. Taip pat oro balioną paguldžius ant sniego, kupolas gali sušlapti, o gerai neišdžiovintas supelyti. Galų gale, dėl šalčio žiemą skraidyti tiesiog nėra komfortiška. Visgi būname išsiilgę oro balionų ir prisiverčiame kelis skrydžius padaryti ir žiemą.
– Dalyvaujate ir įvairiose varžybose, kaip Jums sekasi?
– Dalyvauti varžybose, kaip pilotas, pradėjau prieš dvejus metus, tad kol kas dideliais pasiekimais pasigirti negaliu. Praėjusiais metais Klaipėdoje vykusiame 31-ajame Lietuvos karšto oro balionų čempionate bendroje įskaitoje užėmiau ketvirtąją vietą.
Tais pačiais metais taip pat pirmą kartą dalyvavau Pasaulio karšto oro balionų Jaunimo čempionate Lenkijoje. Asmeninėje įskaitoje užėmiau 10-ąją vietą, tačiau džiugu, jog iškovojome sidabrą rinktinių įskaitoje. Tai parodo, kad bendrame pasaulio kontekste jauni Lietuvos pilotai yra stiprūs ir gali konkuruoti su šalimis, kurios čempionatams skiria daug daugiau išteklių.
Nors man tai buvo pirmos tokio masto tarptautinės varžybos, į čempionatą vykau išsikėlęs aukštesnius tikslus ir iš esmės esu nusivylęs savo pasirodymu. Vasarą čempionatui ruošiausi dalyvaudamas įvairiose varžybose Lietuvoje ir Lenkijoje, rezultatai gerėjo, matėsi progresas ir tai suteikė tikėjimo, kad čempionate pavyks parodyti geriausią formą. Visgi buvo padaryta nemažai klaidų skrydžių metu ir kelios strateginės klaidos, kurios ir nulėmė vidutinišką pasirodymą. Viena iš jų – netinkamas ir per daug intensyvus treniruočių grafikas, lėmęs ir nuovargį. Prieš čempionatą dalyvavau kitose varžybose Lenkijoje, o po jų turėjome tik kelias dienas poilsiui. Tokio trumpo laiko neužteko atsigauti fiziškai ir psichologiškai, o tai greičiausiai nulėmė ir padarytas klaidas čempionato metu. Tačiau, kaip sakoma, iš klaidų mokomės, o tai čempionato metu įgijau daug naudingos patirties, todėl tikiuosi, jog būtent tos klaidos leis sparčiau tobulėti.
– Galbūt jau turite ateities planų?
– Taip. Šiais metais planuoju toliau aktyviai dalyvauti varžybose Lietuvoje, Lenkijoje, Prancūzijoje ir ruoštis rudenį vyksiančiam Pasaulio čempionatui Vengrijoje.
– Ačiū už pokalbį. Linkiu palankaus vėjo.
Rimantė Jančauskaitė