Laišką meilei parašykime…

Šv. Valentino simbolių ir atviručių, tik ne ranka rašytų, o jau su užrašu, skirtų įsimylėjėlių dienai, kioskelyje buvo daugybė. Nors Jūratė eilutėje laukė nusipirkti buteliuko vandens, visi kiti – pirko širdeles, atvirukus, mažus meškiukus, širdelės formos šokoladus. Jeigu atviruką su užrašu dovanoti, svarstė viena sau, tai jis tinka visiems. Ar turi mylimą žmogų? Klausė greta laukiantis senolis. Buvo taip netikėta, kad Jūratė šyptelėjo ir neatsakė. „Nepirk tik blizgučių, parašyk ranka savo meilei laišką“, – davė patarimą ir, nieko nepirkęs, apsisuko ir negrįžo. Mintis Jūrai patiko. Tik kokį adresą rašyti ant voko?
Kas tu esi, meile? Ar siela girdi sielą, jei toli viena nuo kitos? Ar mylėti, tai – nieko nereikalauti mainais? Vieną žmogų? Ar..? Įsimylėti, sako, taip paprasta. Akys susitinka, įvyksta kažkokia „chemija“… Tapo madinga taip sakyti „tarp jųdviejų yra chemija“… Bet Jūratė tikino, kad jai svetimas tas žodis. Ar mokėjau mylėti tave, meile? Jeigu skaitysi laišką, atsakyk. Gali ir neskaityti. Sudegink. Kaip sudeginai kadaise pasakos puslapius. Gali meilė išgyventi ir vienoje širdyje. Ilgai. Ji kantri. Ir laukti moka. Ji išlieka amžina. Kažkodėl patinka tave, meile, lyginti su jūra. Su mūsiške, lietuviška. Kuri gintarais, it perlų vėriniu, po audros papuošia krantą. Nespėsi pasilenkti, paimti į ranką, visagalė banga atgal įsitrauks… Ji rami ir audringa pavasariais, kai žydi pušys, kurių pumpurus renka Jūratė gegužę, nors ir negalima. Bet kopos didelės, nedidelių pušelių daug. Kitos jau spėjo praaugti ją pačią nuo tos akimirkos, kai jūros nubučiuotos lūpos net apšašo. Matyt, talžė stiprus šiaurės vėjas. Ne, tada, prisimeni, Jūratė labai daug vaikščiojo naktimis, šiltomis vasaros, gal liepos, per Ramybės parką taku iki jūros. Ant kažkurio suoliuko, kuris jau seniai nuo laiko subyrėjęs ir pakeistas europietišku, atitinkančiu standartus, ji buvo net snustelėjusi. Jau saulė patekėjusi buvo, kai Kaributas ją pažadino…
O kaip Kastytis? Jis gal dar nuo jūros negrįžęs buvo, pametęs Jūratę, tarsi pušis savo nedidelę žalią šaką. Meile, nejaugi tu neprisimeni to rudenio, kai lijo šiltas grybų lietus, ir šokote dviese prausiami jo ant ežero kranto? Ežeras kažkodėl nebuvo toks švarus, toks, kad galėtum palyginti su jūra. Bet įsimylėti jį galima visais metų laikais. Antai, kiek laumių vainikus ežeran leido, kai grįžo radę ar neradę žydintį papartį Šv. Jono naktį. Tą naktį tu man nuskynei kekę žemuogių, meni? Neatmeni, ir nereikia. Jų skonio niekada neužmiršau. Meilei gal ir atsako nereikia. O akims, kai akis sutinka, net ir tamsiausią naktį, net ir sapne – nereikia žodžių. Tęskit pasaką, ir tiek. Kiek pėdsakų ant įšalusio ežero įminta šalčiausiomis žiemomis…
Pameni, meile, kai pūga kartą paprašė joje ilgiau pasibūti. Kažkur, tarp išlakių eglių. Kažkas sakė, kad jas išvertė praūžusi audra, bet jau ataugo naujos, atsodintos eglaitės. Kiek žiemų myliu tave, meile. Dar įsimylėjau ir tą upelį, į kurį įšokau po pirties šaltą sausio naktį. Ir vėl vanduo. Vandenyje gal atsispindi akys. Ir pėdsakų nelieka. O gal įsimylėjusiems jis „gydomasis“, „gyvas“? Vanduo išsaugo paslaptis. Ar, meile, tu esi paslaptis? Niekas tavęs nematė. Ir niekas nesugebėjo tavęs rankomis paliesti, kaip kokios lauko smilgos, ar gal ir varnalėšos. Bet žemuogė lyg ir materiali, kaip daiktas – uoga tiesiog. O joje – meilė. Ir nesvarbu, kiek metų, kiek pavasarių, vasarų, rudenių, žiemų tu rinksi uogas, nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje, o gal iš šaldiklio išsiimsi pagardinti desertui – tu jausi skonį tų, kurios nulytos šilto lietaus trumpiausią metų naktį. Arba pirktos turguje, prie jūros. Niekas neišgali pakeisti jūros, kad ir kiek iš jos gelmių bangos išmes gintarų karoliams. Ji visada tokia pati. Nepyk, meile, gal nusikalbėjau rašydama. Nežinau nei kur tu gyveni, dabar dar reikia ir gatvių numerius žinoti. Ir kodus kažkokius. Kokiu adresu tau laišką man išsiųsti? O gal rašyti taip – žemuogei, jūrai, ežerui, upeliui ir upei – tiesiog vandeniui – juk jame išsivystė mano gyvybė – tose įsčiose – kuriose mylėti išmokau. Dar pagalvojau, kad adresas ne tiek ir svarbu. Gali būti adresatas arba nepasiekiamas, arba Gyvenimas – dar nežinau, kokį ant voko parašysiu. Rašykite ir jūs meilei laišką – arba atsakykite, o kas gi yra geriau – mylėti ar būti mylimam?.. Kiek daug dar neparašiau…
Saulė Smilgaitė