Mokėkime didžiuotis ir džiaugtis, kai turime kuo…

Besisukantis gamtos ratas, artėjant pusiaužiemio link, mums dovanaja balto sniego. Puriame sniege taip gerai lieka mūsų pėdsakai. Vėl užsninga. Dienomis ir nutirpsta, pažliunga keliai. Taip iš dangaus krintančios dovanos – snaigės tarsi su lietaus lašais galynėtųsi. Tuomet ir tie pėdsakai ne taip matosi. Nebent naktį, paspaudus šaltukui, ryte anksti kėlę ir išėję į lauką, ir vėl įminsime pėdas. Galbūt dar nukris koks gabalėlis ir purvo, jei iš vakaro nenuplovėm batų. Gal ant jų dar palikusios druskos ir vandens žymės.
Taip laiko tėkmėje mes ir artinamės arčiau šviesos. Laiko tėkmė kiekvienam skirtinga. Per gyvenimą ir keliais juk visi ėjome ir į gyvenimą išėjome – vis kitokiais. Galbūt suvedė kryptys beeinant, o gal vėliau – kryžkelės. Kaip viename interviu „Gyvenimui“ rašė šviesaus atminimo Janina Ptašnikaitė-Liupkevičienė, gimusi vienkiemyje, baigusi Užuguosčio vidurinę mokyklą, VPI įgijusi prancūzų kalbos mokytojos specialybę ir 28 metus dirbusi direktoriaus pavaduotoja ugdymui Alytaus Jotvingių gimnazijoje: „Nebuvome, žinoma, išpuošti, nedaug ką be savo kaimo ir matę, tačiau turėjom didžiulių siekių ir svajonių. Dievulis nepagailėjo gabumų, o tėvai įskiepijo darbštumą, atsakomybę ir pareigos jausmą. Taigi tos pusnys ir patvinę upeliai, nemelioruotos pievos netrukdė nei mokytis, nei „projektuoti“ savo ateities. Tai suteikdavo netgi romantikos arba tiesiog buvo iššūkis, kurį mes, nors ir kiaurais batais, įveikdavom didžiuodamiesi prieš kitus kaimo vaikus. Tol, kol buvo gyvi tėvai, o ir vėliau – vienintelė atgaiva, vienintelė vieta atgauti dvasinę pusiausvyrą, sustiprinti kartais sužeistą sielą tai ir buvo tas sodas, tas upelis, tas kiemas su gandralizdžiu ir begalinės erdvės. Erdvės ne tik ploto prasme, bet ir mintims, svajonėms, lūkesčiams… Iki šiol visomis savo juslėmis esu susijusi su ta erdve, su tais medžiais, su tuo dangumi… labai jau nešiuolaikiška būti sentimentaliai, tačiau taip yra. Ten įgavau dvasios šviesą, gyvenimo polėkį ir išmokau gyventi atvira širdimi“.
Kažkaip tie jos pačios išjausti gyvenimu žodžiai labai įstrigę. Ir jie prisiminė būtent dabar, kai tiesiog trūksta šviesos… Kai prasidėjo, metas, kai ir tie, kur kadais „mylėti“, patampa „nemylimais“, rinkiminiais metais. Kiek tuomet atrandam smulkmenų. Ar tikrai jų anksčiau nebuvo. Ar nebuvo šlapdribos?.. Ar nėjome žvyrkeliais pėsti iš mokyklų, ir grįžę kartais dar karvę pamelždavom, o naktimis juk ir dabar „teisiamos“ Salomėjos Nėries reikėjo, nes tiesiog buvo tokia užduotis, išmokti pasirinktinai dešimt eilėraščių atmintinai. Ir išmokome. Paryčiui ar naktimis, kai šešėliai klaidžiodavo po lubas nuo žvakės liepsnos, nes stiprūs vėjai, kaip, beje, ir dabar, dažnai sumesdavo elektros laidus. Kiek tame buvo romantikos. Ir gyvenimo pamokų.
Tarsi upelio tėkmė labai greitai vis sukosi gamtos ratai. Pasikeitė kartos. Susimaišė teisės ir pareigos. Atsakomybė ir pareiga. Kiek daug problemų „čekiukuose“, o kiek mažai ligonių sielose ir kūnuose. Kai viskas be galo trapu, lyg snaigę prarytum užsižiopsojus romantiškai. Ir pastarosios galbūt dabartinė karta jaunų žmonių tiek negeba justi. Kiek jos daug nuo Prienų iki Birštono, nuo vienos rajono seniūnijos ribos iki kitos. Ir grožį, ir tai, kas sukurta aplink mus, matyt, ir vėl vertiname ir vertinsime skirtingai. Kaip kad ir žmones – verslininkus, valdžios žmones ar bažnyčios tarnus. Tarp jų juk bus ir „blogų“, ir „gerų“. Ir vėl prisiminsime partijų pavadinimus, poziciją ir opoziciją, mūsų išrinktus tarybos narius, ūkininkus. Jeigu prieš daugiau nei trejetą metų, jei dar buvo geri, dabar staiga patapo blogais. Taip ir sukasi viskas ratu, tarytum užburtu. Paskui viskas nurimsta. Sušyla klimatas. Na, šiais metais jau, matyt, to tikėtis nereikėtų. Gali būti, kad stiprių audrų iškils netikėtai ir pavasarį, vasarą. Kai amžinojo poilsio palydim gerai vieni kitų pažįstamą, kai suserga rimta liga ir pareigas užimantys žmonės, tarsi pritylam trumpam, užkulisiuose aptardami jų ir kitų gyvenimus. O jeigu vietoj paniekos ir viso to, kas be galo yra niekas, palyginti su visų mūsų gyvenimu „čia ir dabar“ imtume ir įkurtume kokį nors „Gyvenimo tėkmės universitetą“. Kiek tam gražių vietų – Beržyno parkas, panemunė, Žvėrinčius, Birštono išpuoselėti parkai. Kiek daug gamtos grožio parkų Balbieriškyje, Pakuonyje, Stakliškėse, Jiezne, Šilavote, Išlauže, Veiveriuose, N. Ūtoje… Praeis šlapdriba, vėl paspaus šaltukas. Ir saulė kils vis aukščiau. Labai norisi, kad į „Gyvenimo“ tėkmės universitetą sueitume su šiltesne saule visi be pykčio, neapykantos, atleidę galbūt pmiausia sau, priešui ar ir draugui. Sueikime be pareigų, be partijų pavadinimų, sueikime įvairiais gyvenimų keliais, kartais nespėtais nuvalyti, kartais duobėtais – tam juk ir yra kelias. Ir, žinoma, nespręsdami vieni apie kitus pagal kadais tėvų užimamas pareigas (ar vadovas, ar fermos darbininkas). Sueikime prie bendro visų Prienų rajono ir Birštono seniūnijos žmonių draugystės stalo, dalindamiesi pagalba, patirtimi, išmintimi, rūpesčiais, džiaugsmais, drauge virta draugystės sriuba, keptu nuoširdumo pyragu. Ir kuo ilgiau pabūkime sveikais ir geresniais ant visų šventos žemės po bendru ir taikiu dangumi.
Saulė Smilgaitė