Tarnystė Lietuvai – birštoniečio Povilo Buzo kelias

Sausio 13-osios įvykių kontekste atmintyje iškyla birštonietis Povilas Buzas (1919-01-03 –2012-01-13), aktyvus Sąjūdžio dalyvis, politinis kalinys, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ vienas leidėjų, savo gyvenimo prasmę įžvelgęs pirmiausia atsidavime Tėvynės ir Tautos idealams. Šiemet sausio mėnesį sukanka 105-tosios šio kilnaus žmogaus gimimo metinės. „Poviliukas – tai labai mielas, šiltas, betarpiškai nuoširdus ir paslaugus žmogus. Jis draugiškai mokėjo ir galėjo bendrauti su visais sutiktais žmonėmis,“ – bibliotekos archyvuose liudija birštoniečio Antano Justino Vilko įrašas.
2008-aisiais P. Buzas, duodamas interviu LPS „Bočiai“ Birštono miesto bendrijos valdybos pirmininkės pavaduotojai Aldonai Mildai Valatkienei, sakė esąs dėkingas likimui ir Dievui už gyvenimą, jo prasmę ir idėjas, iškovotą Nepriklausomybę. Ko gero, nemėgo P. Buzas skųstis ir dejuoti, buvo veiklus, drąsus ir ryžtingas, didelės ištvermės, nors kelias buvo nelengvas. Nuo pat vaikystės, trejų metų netekus tėvų, kartu su trimis broliais ir šešiomis seserimis reikėjo kabintis į gyvenimą, apdirbti 20 ha žemę, ūkį Kauno apskrities Pakuonio valsčiaus Bačkininkų kaime. Šeimos įskiepytos vertybės, anksti susiformavęs atsakomybės jausmas, savarankiškumas padėjo nepalūžti. Būdamas 26-erių iš patriotizmo, meilės Tėvynei, vengdamas tarnavimo sovietų kariuomenėje 1946 m. pradžioje įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Kazimiero Pinkvartos-Dešinio būrį, pasivadino Žvejo slapyvardžiu. Tų pačių metų spalio pabaigoje bunkeris Prienų rajono Garančiškės miške, kuriame P. Buzas su bendražygiais slapstėsi, buvo išduotas. Kautynėse su MVD vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko kareiviais trys partizanai žuvo, Povilas buvo sunkiai sužeistas, suimtas ir sovietų valdžios nuteistas kaip politinis kalinys. Dešimtmetis Pečioros, Intos ir Abezės lageriuose ir tremtyje lėtai slinko nežmoniškų galių reikalaujančiose sąlygose, dirbant geležinkelio statyboje, anglių kasykloje, lentpjūvėse.
1957 m. grįžo į Lietuvą, įsikūrė netoli Jiezno, 1969 m. su žmona Ona apsigyveno nuosavame name Birštone. Laisvės troškimas nenurimo. Priėmęs kunigo Sigito Tamkevičiaus (dabar Kauno arkivyskupas emeritas) pasiūlymą 1972 m. įsijungė į slaptą pogrindinę veiklą. Palaikė ryšius su kunigu Juozu Zdebskiu. Savo namo pusrūsyje elektrografiniu kopijavimo aparatu ketverius metus daugino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, „Rūpintojėlį“, „Aušrą“, kitus pogrindinius leidinius, kurie bendražygių dėka pasklisdavo Lietuvoje, pasiekdavo net Lietuvos informacinį centrą JAV, dienraštį „Draugas“, platindavo Kaišiadorių katedros vargonininkas Anastazas Janulis, Povilo brolio žmona Regina Buzienė, Adomas Tiraila, Birštone gyvenęs kunigas Marius Petkevičius. Kopijuojant 57-tąjį „LKB Kronikos“ numerį buvo suimtas, nuteistas 1,5 metų kalėti griežto režimo lageryje Permėje.
1980-aisiais P. Buzas įsitraukė į neginkluotą pasipriešinimą. Tuo metu Prienų bažnyčioje dirbantis kun. J. Zdebskis mokė tikėjimo tiesų vaikus, nors katekizacija buvo uždrausta, todėl 1971 m. liepos 26 dieną buvo suimtas ir teisiamas. Prienų parapijiečiai surinko 17 tūkstančių parašų, ginančių teisę mokyti katekizmo. Lietuvos Romos katalikų memorandumą, kuriame reikalaujama tikėjimo laisvės, 1972 m. P. Buzas kartu su Antanu Grinkevičiumi ir Leokadija Miškiniene vežė į Maskvą SSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui, įteikė prokurorui Rudenkai. Šis Memorandumas, perduotas ir Jungtinėms Tautoms, sukėlė platų atgarsį užsienyje. 
P. Buzo žmona Onutė buvo vyro bendramintė, pritarė jo veiklai, kartu aktyviai dalyvavo Eucharistijos bičiulių judėjime, tikinčiųjų žygiuose iš Tytuvėnų į Šiluvą, skaitė pogrindžio spaudą. Šio patrioto iniciatyva imtasi įamžinti partizanų kovos ir žūties vietas, perlaidoti partizanų palaikus, atstatyti partiznų bunkerį prie Veiverių. P. Buzas buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos šaulių sąjungos, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu. Dalyvavo Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“, sveikuolių klubo „Šilagėlė“ veikloje, įvairiuose renginiuose.
Už nuopelnus siekiant Lietuvos nepriklausomybės, ginant žmogaus teises ir laisves okupuotoje Lietuvoje Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. vasario 1 d. dekretu Povilas Buzas apdovanotas 4-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), 2001 m. Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 1992 m. Sausio 13-osios atminimo medaliu, įvairių visuomeninių organizacijų garbės ženklais.
Tokie taurūs žmonės verti didžiausios pagarbos ir atminimo. Jų gyvenimo pavyzdys liudija, kokia stipri ir galinga meilės jėga Gyvenimui, Tėvynei, Laisvei, Tikėjimui ir ŽMOGUI.  
Birštono viešosios bibliotekos informacija