Prienų kraštą atradusi Motiejauskų šeima džiaugiasi kaimo teikiamais privalumais

Almantas ir Ieva Motiejauskai kartu su Ievos mama Birute, sūnumis Vincentu ir Jonuku, minint Mindaugo karūnavimo dieną.

Gražėjantis Prienų kraštas, patogi geografinė padėtis ir išskirtinis kraštovaizdis pastaraisiais metais skatina vis daugiau šeimų kurti savo gyvenimą rajone, tačiau Ievos ir Almanto Motiejauskų šeima mūsų krašto privalumus ir potencialą pastebėjo kur kas anksčiau – beveik prieš dešimtmetį.
Prieš devynerius metus, iškeitę patogų gyvenimą Norvegijoje, Ieva kartu su vyru ir vaikais puoselėti šeimyninį gyvenimą pasirinko Stakliškių seniūnijoje, Trečionių kaime. Nors Norvegijoje šeima jau buvo susikūrusi patogų gyvenimą, turėjo gerus darbus, buvo įsiliejusi į vietos bendruomenę, o

Ieva ir Almantas Motiejauskai.

čia grįžo praktiškai į nežinią. Ievos teigimu, savo sprendimo jie niekuomet nesigailėjo. Priešingai, gyvenimas kaime leido atrasti save, skirti laiko seniai pamirštiems hobiams, duonos kepimui, kitoms mylimoms veikloms…
„Mes žinojome, kad norime gyventi kaime“, – sako I. Motiejauskė. Tačiau, anot moters, Prienų kraštą atrado atsitiktinai, tiesiog atsivertę žemėlapį, mat norėjo būti pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kazlų Rūdos, kur gyvena Ievos ir Almanto tėveliai. Be to, šeimai, auginančiai keturis vaikus, reikėjo, kad netoliese būtų jaukus miestelis, mokykla, darželis ir parduotuvė. Radę tokią vietą Stakliškių seniūnijoje ir sodybą, kurioje galima iš karto gyventi, Motiejauskai įsikūrė Trečionyse, kur po truputį susitvarkė patogumus, o vėliau pasistatė ir erdvesnius namus.
Ieva juokauja, kad net gyvenant kaimelyje darbas ją susirado pats, mat ketverius metus

Ieva su dukra Smilte vasaros saulėlydžio lange jaukioje naujųjų namų virtuvėje.

Stakliškių gimnazijoje moteris mokė vaikus anglų kalbos, pusantrų metų dirbo lektore Vilniaus universitete. Dabar Ieva gimnazijoje nebedirba, tačiau veiklos kūrybingai moteriai netrūksta. Šiuo metu ji veda norvegų kalbos pamokas nuotoliniu būdu, užsiima kūrybinėmis veiklomis, o šiltuoju metu atsiduoda daržininkystei.
Beje, Ievos puoselėjamas daržas – įdomus ir netradicinis, mat moteris įsitikinusi, jog daržo nereikia nei sukasti, nei nuolatos laistyti ar juo labiau naikinti čia įsiveisusius kenkėjus. „Mano daržas yra gyvas ir tvarus, o, kai viskas žydi, jis net nepanašus į daržą, nes pas mane nėra monokultūrinių lysvių“, – pasakoja Ieva, užsimindama ir apie Gyvo daržo atvirų durų dienos idėją pavasarį.
Ieva prisipažįsta, jog tvarumas yra labai svarbi jos gyvenimo dalis, todėl ir visi keturi jos vaikai: Smiltė, Jovaras, Vincentas ir jauniausiasis Jonukas augo ne tik su mamos užaugintomis ekologiškomis daržovėmis, bet ir jos

Ievos kepta naminė duona.

rankomis pagamintais žaislais. Anot Ievos, kai vyriausioji dukra buvo maža, populiariausias to meto žaislas buvo plastikinė barbė, o ji jau tuomet iš tvarumo idėjos savo dukrai siuvo Valdorfo lėles. Šiuo metuIevos vaikai jau dideli, tik jauniausiąjį sūnų dar domina žaislai, tačiau megzti, siuvinėti mėgstanti moteris rankų darbo žaislus gamina ne tik Jonukui, bet ir savo malonumui, o šiuo metu ji kuria daržo lėlių kolekciją.
Šalia visų savo veiklų ir šeimyninių pareigų moteris atranda laiko ir rašymui. Ji ne tik rašo tinklaraštį www.gyvenimaskaime.com, veda „Instagram“ paskyrą „Gyvas daržas“, bet ir buria moteris į „Arbatos klubą“ savo namuose skaityti poeziją bei pati rašo knygas. Gyvendama kaime, Ieva parašė 5 knygas:

Motiejauskų šeimos sodyba.

„Tradicinių lietuviškų dirbinių kūrimas“, „Dabarcinės pasakos“,“, „Gyvo daržo atmintinė“ „Daržo atmintinė“ ir naujausią poezijos knygą-užrašinę „Neparašyti laiškai“, kurioje autorė ne tik sudėjo gražiausius savo eilėraščius, bet ir paliko vietos skaitytojo mintims, savirefleksijai.
Paklausta, kaip spėja tiek visko nuveikti, moteris tikina gyvenime besivadovaujanti kredo: „Lėtai. Tvariai. Sąmoningai“, todėl viską daro intuityviai ir visai neskubėdama, o tokią galimybę suteikia būtent kaimo ramybė. „Kai gyvenau Vilniuje, trūko laiko rašymui ar kitoms mylimoms veikloms. Tai būdavo tokie neužbaigti, savaitgaliniai hobiai. O atsikrausčius į kaimą, turiu laiko išjausti, ko iš tiesų noriu. Kaimas man visuomet asocijavosi su laisve, tyla ir ramybe, gamtos artumu ir tų dalykų mieste tu negausi“, – atvirauja Ieva.
Keturių vaikų mama džiaugiasi, jog čia laimingi ir vaikai. Tiesa, vyresnieji – Smiltė ir Jovaras – su tėvais jau nebegyvena, bet jaunėliai – Vincentas ir Jonas – noriai eina į mokyklą Stakliškėse, turi galimybių tobulėti kitose veiklose. Nors į būrelius vaikus tenka vežioti į Prienus, tačiau, kaip pastebi Ieva, didmiesčio žmonės vaikus taip pat vežioja, o ji vis tiek užtrunka trumpiau. „Prieš atsikraustant į kaimą mūsų tikslas buvo sveikas, natūralus maistas, tyla, ramybė, gamta ir laiminga šeima ir kaimas tuos poreikius visiškai patenkino“, – sako I. Motiejauskė.
Rimantė Jančauskaitė