Žmonės Lietuvos

Apie 1991-ųjų Sausio 13-ąją Justinas Marcinkevičius ištarė: „Diena, kai buvome dideli“. Ir drauge, rodos, visi arba bent dauguma. Ir Vilnius tada buvo Lietuvos – ne vien valdžios ir ten gyvenančiųjų. Iš tolimiausių kampelių suvažiavusiems Tėvynės laisvės gynėjams vilniškiai nešė arbatą, sumuštinius, kartu su jais dainavo, meldėsi ir tikėjo. O labiau už laužo liepsną visus šildė jausmas, kad esame mes žmonės Lietuvos. Kas atsitiko, ką pražiūrėjome savyje, ko neapgynėme, kad po trisdešimt trejų metų, gal nė tiek nereikėjo, Vilnius – sau, Lietuva – sau. Kas galėjo patikėti, kad net tautos dainiumi vadintam poetui Justinui Marcinkevičiui teks Lietuvon pasitraukti, kad Vilniuje neatsiras jam vietos.
Kasmet, kai iškilmingai tariamos Sausio 13-ąją žuvusiųjų pavardės, galvoju tą patį: visi jie eiliniai, paprasti žmonės – nė vieno vadinamojo elito atstovo, svarbaus pareigūno ar jo šeimos nario. Jau tada jie mokėjo gyventi. Dabar dar labiau išmoko, giriasi, jog žvelgia plačiai, ir kad jiems rūpi pasaulis. Todėl nei darbais, nei žodžiais ir nesako, jog jie – žmonės Lietuvos.
Genovaitė