Neįmanoma susitarti su tuo, kuris siekia tave sunaikinti

Prieš metus, panašioje metų sandūroje, dešimtys politikos ekspertų laužė galvas, kaip atsitiko, kad, nepaisant visų pastangų integruoti Rusiją į civilizuotą pasaulį, darbo pasidalijimo grandines – Kremlius spjovė ne tik į tas pastangas, bet ir savo gerovę (taip, kaip ją įsivaizduoja Vakarai) ir dėl poimperinių visuomenės ir politikos elito metastazių ėmėsi karo veiksmų prieš Ukrainą. Vien pirkdami energijos išteklius (daugiausia naftą bei gamtines dujas) Maskvai per kelis dešimtmečius Vakarai sumokėjo per 300 trilijonų dolerių, už kuriuos, ko gero, galėjo radikaliai pakeisti savo žmonių gyvenimą ir suklestėti kaip viena pažangiausių pasaulio šalių.
Dvi dešimtis metų Rusijoje karaliaujantis Vladimiras Putinas vienok nusprendė už tuos pinigus papirkti gabiausius rusų verslininkus, biurokratiją ir imtis šalies militarizacijos.
Šioje vietoje būtina pridurti, kad palyginti nemažai pinigų Rusijos režimui kainavo sau naudingų agentų papirkinėjimas didumoje civilizuotų šalių – verslininkų, politikų, kultūrininkų, visuomenininkų.
Ir ne tik papirkinėjimas. Tarkime, V. Putinui pavyko įtikinti stipriausios Europos Sąjungos ekonomikos – Vokietijos – politinę vadovybę, kad platus bendradarbiavimas vokiečiams gali būti naudingas. Jis nenupirko Angelos Merkel kaip Vokietijos vyriausybės vadovės, tačiau padarė viską, kad ši įsitikintų, jog sklandžiausia Vokietijos ekonomikos pertvarka „žaliuoju kursu“ (apie kurį vokiečiai tiesiog kliedėjo) galima tik „laikinai“, „pereinamuoju laikotarpiu“ intensyviai naudojant palyginti pigias rusiškos kilmės gamtines dujas beigi naftą.
Tai, ko gero, yra pagrindinė A. Merkel politikos Rytų krypties priežastis, apie kurią dažniausiai pamiršta tie, kurie ją demonizuoja tiesiog kaip V. Putino agentę.
Įžengiant į 2024-uosius problema atrodo daug platesnė nei Maskvos kremliaus veiksnys. Kyla įspūdis, kad visa po II Pasaulinio karo sukurta pasaulio bendrabūvio tvarka ritasi stačiai velniop. Didelėmis Vakarų ir Pekino režimo reformuotojų pastangomis į globalią pasaulio ekonomiką integruota Kinija kažin kodėl tampa vis agresyvesnė. Ne tik dėl to, kad neatsisako pretenzijų užimti Taivaną ir pakeisti ten prieš beveik aštuonis dešimtmečius susiformavusią demokratinę santvarką. Dabartinių Kinijos vadų politika tampa daug agresyvesnė visame pasaulyje: Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Lotynų Amerikoje ir net Europoje. Kyla klausimas: ko buvo vertos XX a. JAV mąstytojų idėjos apie bendrabūvį su totalitarine komunistine Kinija – ar tik tam, kad prezidentas Xi broliautųsi su V. Putinu?
Padėtis vis labiau apibrėžiama kažkurių Izraelio politikų sentencijomis apie tai, kad neįmanoma planuoti bendrabūvio su tais, kurie siekia tave sunaikinti ar suvis nužudyti.
Nors pačio Izraelio politikai ir didžiausi protai šiandien supranta pamiršę elementarią savo buvusių lyderių tiesą, pripažindami, kad penkis dešimtmečius vykdyta taikaus sambūvio su palestiniečiais-arabais principu grįsta politika visiškai žlugo. Politika, kurią civilizuotasis pasaulis apdovanojo net dviejomis Nobelio taikos premijomis (už 1978 m. Kemp Deivimo susitarimą tarp Izraelio premjero Menachemo Begino ir Egipto prezidento Anvaro Sadato ir 1993-1995 m. Oslo susitarimą tarp Izraelio premjero Ichhako Rabino ir palestiniečių lyderio Yasiro Arafato). Nes negalima susitarti dėl taikaus sambūvio su tais, kurie trokšta, kad tavęs nebūtų. Nes be tų, su kuriais susitariama, randasi kitų ir kitokių (palestiniečių atveju – teroristų organizacija „Hamas“), kurie vis tiek ketina tave sunaikinti.
Pernai visas pasaulis pasidalinęs į „blogio“ (Kinijos, Rusijos, Šiaurės Korėjos, Irano) ir „demokratijos“ (daugelio Vakarų šalių) ašis įžengė į labai pavojingą turbulenciją. Koks jis iš jos išeis, tikėkimės, galėsime po kokių metų pasvarstyti.