Metai, kaip verpetas, mūs jaunystę suka,
Sūkurin jie traukia mūs prisiminimus,
Nesvarbu atstumai – užjūrio miražai,
Svarbu vėl sutikti laukiančius Draugus.
Šis straipsnelis skirtas nuoširdiems airiams, kurie padeda užsienyje reklamuoti Birštono kurortą ir Lietuvą.
Prabėgus penkeriems išsiskyrimo metams, rugsėjo mėnesį vėl sugrįžau į Šiaurės Airiją, Irvinestauno (angl. Irvinestown ) miestą, kad susitikčiau ne tik su savo senais bičiuliais, pasiimčiau ten likusius medžio drožimo įrankius, bet ir apžiūrėčiau, kokios yra būklės 31 sukurta skulptūra, kurias miestelyje pradėjau drožti nuo 2006 metų. Mano darbai patalpinti specialiai architektų suprojektuotuose mūriniuose nameliuose – juose įrengtas apšvietimas, stendai su aprašytomis istorijomis bei groja sukurtam personažui skirta muzika.
Nuvykęs į Irvinestauną, aplankiau visus savo Bičiulius ir įteikiau jiems iš Lietuvos atsivežtas lauktuves – suvenyrus. Su vienais džiaugiausi ir spaudžiau jiems rankas, o kitus, stovėdamas prie Jų kapo, pagerbiau tylos minute. Per penketą metų daug kas pasikeitė ir svetur, panašiai, kaip ir pas mus – Birštone.
Su savotišku jauduliu ėjau apžiūrėti skulptūrų, nes Airijoje – labai permainingas klimatas, didelis drėgnumas, vėjuota, oro sąlygos pastoviai „treniruoja“ medį, todėl skulptūros trūkinėja, o neprižiūrimos – skyla. Ryte nuo skulptūrų bėga susikaupęs kondensatas, o po kelių valandų jį nupučia vėjo gūsiai. Apsidžiaugiau, kad neblogai jas buvau apsaugojęs, nes per daugiau nei 10 metų įgijau praktinių įgūdžių, perpratau airiškos džiūstančios medienos „cirkus“ ir skulptūrų pagrindo apsaugai panaudojau duraliuminio juostas, kurias pritvirtinau prie medienos varinėmis vinimis, įrengiau alsuoklius drėgmei išgarinti bei apdorojau medieną specialiais preparatais, apsaugančiais nuo grybo puvėsio.
Mano buvęs darbdavys, užsakovas ir bičiulis Irvinestauno klebonas Maiklas Magortis (angl. Michael Mc Gourty), jau išėjęs į užtarnautą poilsį, bet laiko šv. Mišias ne tik Pietų, bet ir Š. Airijoje, o taip pat yra atsakingas Irvinestaune už mano sukurtų skulptūrų būklę. Ketinant restauruoti skulptūras, nepakanka tik iš išorės padengti laku arba pinoteksu. Pirmiausia reikia nuvalyti jų paviršių, po to – užtaisyti specialiu glaistu visus skulptūros paviršiuje atsiradusius įtrūkimus. Restauruoti reikia taip, kad nesugadintum autentiškos išvaizdos.
Gerb. Maiklas Magortis mane stebina ne tik dėl to, kad jaunystėje žaidė futbolą, iki šiol – ir golfą, jis yra meninės prigimties, todėl likimas ir suvedė mus ilgalaikei draugystei. Klebono polinkis menui – savotiškas ir nestandartinis, nes jis kuria medžio darbus iš 5000 metų senumo ąžuolo medienos, kuri iškasta ir ištraukta iš buvusių pelkių. Nuotraukoje, kurią skaitytojams pateikiu, užfiksavau du brolius Maiklą ir Džoną Magorčius (angl. Michael and John Mc Gourty). Jie abu stovi prie Maiklo sukurtų darbų: „Badmečio laivo“ ir „Erelio“.
Džonas labai man padėjo susipažinti su Airijos istorija ir gamta. Apvežiojo po vietovės Belkų (angl. Belcoo) apylinkes, o patirtus įspūdžius aš užfiksavau 2018 metais droždamas paskutinę Badmečio (1845–1853 m.) tema sukurtą skulptūrą Belkų apylinkėje – netoli gražuolio ežero. Daug man padėjo menininkų Ritos ir Patriko Magvajų (angl. Rita and Patrick Maguire) šeima. Jie 2009 m. svečiavosi Birštone ir susipažino su Lietuva. Patrikas savo laiku buvęs garsus sportininkas, dziudo meistras – instruktorius, taipogi – ir menininkas iš prigimties. Turėjo piešimo klasę – mokė kitus tapyti. Jis aliejiniais dažais ant drobės kuria paveikslus airiškos gamtos motyvais.
Irvinestaune labai retai ištrūkdavau į žvejybą… Žvejodavau nedideliame, iš kraštų užpelkėjusiame ežerėlyje. Jame karaliavo ešeriai ir pasitaikydavo ant blizgutės sugauti upėtakių, mat į ežerėlį įteka du šaltiniai, tad vanduo apsivalo. Ne visuomet žvejyba baigdavosi laimikiu. Sunerimau pamatęs, kad jau ir Š.Airiją pasiekė kormoranai, kurių dar prieš 10-metį nebuvo. Žvejoji, niekas nekimba, o čia atskrenda paukštis ir be jokios baimės ir sąžinės neria iš 10 metrų aukščio į vandenį, beveik po pusės minutės iškyla į ežero paviršių įsikandęs snape pasišiaušusį ešerį… Kilstelėjęs į viršų galvą, jis išmeta į orą ešerį, dryžuotasis padaro ore „mirties kilpą“ ir, krisdamas žemyn, patenka į ryklę… Grįždamas be žuvies, visuomet apsilankydavau pas jaunų airių Ronio ir Donos Milliganų (angl. Ronnie and Donna Milligan ) šeimą. Ežerėlis, kuriame žvejodavau, yra jų nuosavybė. Prieš dešimtmetį pravažiuodamas pastebėjau sukrautus į krūvą akmenų blokus ir paprašiau, kad Ronis vieną iš jų atvežtų į Irvinestauną, kad galėčiau iškalti akmenyje skulptūrą. Buvau nusivežęs į Airiją akmeniui kalti specialius kaltus, kuriuos man buvo padovanoję dabar jau šviesios atminties prienietis iš Šilavoto, krosnių ir židinių virtuozas Albinas
Mitrauskas ir menininkas, profesorius Aloyzas Toleikis. Milliganų šeimą, atvykęs pas juos į svečius, ir įamžinau šiais metais prie savo sukurtos vienintelės akmens skulptūros, pavadinimu „Motinystė“. 2013 m. pirmą kartą gyvenime teko raides iškaldinėti ant akmens paminklo. Darbas buvo savotiškai „nestandartinis“, nes raides reikėjo kalti kapinėse ant 2 metrų ilgio ir 1 metro pločio patiestos horizontalios akmeninės, storos plokštės, kuria buvo uždengtas kapas. Datuojamas kapo užrašas – XIX a. vidurys. Palaidotųjų šiame kape – penki. Mane paprašė iškalti naują, papildomą užrašą, o kitus – restauruoti, paryškinti šriftą, nes per daugiau kaip 100 metų užrašai liko kaip siūliukai – visai plonyčiai. Per kelias dienas likau „be alkūnių“ ir jaučiausi kaip sulaužytas. Darbą trukdė dažnas lietus, ant akmens paviršiaus dingdavo užrašai. Baigiant darbą užsakovams pasakiau, kad paskutinio užrašo neliesiu ir nerestauruosiu, nes taip noriu prisiminti ir pagerbti Meistro, kuris prieš 100 metų iškalė šį užrašą, atminimą. Airiams mano idėja patiko.
Airijoje gyvenimiškais klausimais man padėjo nuoširdžių Tryzos ir Padžio Greindžerių (angl. Teresa and Paddy Grainger) šeima. Nuotraukoje jie įamžinti su mano dovanota knyga „ŽMONĖS ir DARBAI. Prienų ir Birštono krašto šviesuoliai II“, joje įdėtas tekstas apie Š.Airiją. Tokiu būdu pagerbiau ir šios knygos bendraautorius: knygos leidėją, buvusį LR Seimo narį Juozą Palionį; knygos sudarytoją Antaniną Aleknavičienę; redaktorę Anarsiją Adamonienę ir jų įdėtą begalinį triūsą, kuris džiugina žmones, gyvenančius ir už Lietuvos ribų. Dėkingas LR Seimo nariui Andriui Palioniui ir jo patarėjai Valei Petkevičienei, kurie sudarė man galimybę padovanoti šias knygas airiams, taip paminėti žmonių draugystę tarp Airijos ir Lietuvos.
Man daug padėjo airiai, dirbantys humanitarinėje parduotuvėje Irvinestaune „CHERNOBYL CHILDREN APPEAL“. Dabar jie padeda nukentėjusiems vaikams Ukrainoje. Šioje parduotuvėje aš įsigijau daug istorinės medžiagos, kuri pravertė kuriant istorinius personažus Irvinestaune. Šio miesto vaistinės vadovas ir fotografijos meistras Brendanas Lillis (angl. Brendan Lilley) man pagelbėjo po restauravimo nufotografavęs visas skulptūras, jis nufilmavo mano pastabas apie šį procesą.

2016 m. Jonas Raiskas su jo aplankyti į Irvinestauną atvykusia žmona Nijole, jos seserimi Lina ir klebonu M.Magorčiu.
Per skelbimus susipažinau su savo srities profesionalu – 50 metų vairuotojo patirtį turinčiu panevėžiečiu Svajūnu. Šis vyras vežioja siuntas į Airiją, o kai reikia, tai – paima ir žmones. Autobusiuku labai paranku vežti savo įrangą, nes jos niekas nedaužo ir nemėto, saugiai pristato į reikiamą tašką. Svajūno paslaugomis naudojuosi jau dešimtmetį, nes juo pasitikiu. Vyras išnaršęs Europą. Be tolimesnių taškų Ispanijoje ir Portugalijoje, jis ne kartą pabuvojo ir Italijoje.
Baigiantis mano viešnagei – „atostogoms“, kaip airiai išsireiškė Š.Airijoje – Irvinestaune, Gerb. Maiklas Magortis pasikvietė žurnalistus iš laikraščio „FERMANAGH HERALD“ ir žurnalistas John Carney šių metų spalio 18 d. parašė straipsnį, kuriame užfiksuoti Birštono ir Lietuvos vardai bei patalpinta nuotrauka, kurioje prie skulptūrų stovi idėjos autorius klebonas Maiklas Magortis ir skulptūrų autorius iš Birštono.
Atsisveikinimui gerb. Irvinestauno klebonas Maiklas Magortis dovanojo 493 psl. apimties istorines knygas apie IRVINESTAUNĄ ir jame gyvenusius bei kūrusius žmones. Knygos „Devenish Parish Celebrates The Sacred Heart Church Centenary 1910 – 2010“ užrašytos ir man perduotos padovanoti Birštono savivaldybei ir birštoniečiams; Birštono parapijai ir LR Seimo nariui Andriui Palioniui, taip pagerbiant visus, kurie suteikė galimybę bendrauti, pažinti vieniems kitus ir plėtoti draugiškus ryšius tarp Airijos ir Lietuvos.
Pagarbiai – birštonietis Jonas Raiskas