„Gabijos“ kuriančių žmonių bendruomenės vardu sveikinu su įspūdingiausiu ir gražiausiu laiku, kuris, tarsi linksmasis traukinys, visu greičiu spaudžia į Kalėdas! Į kiekvienus namus ir į visas širdis. Taip jau nutinka, kad kartais ne visiems šis metas būna pats laimingiausias, tačiau laukiame jo visi ir tikime tūkstančius metų gyvuojančiu, paslaptimi ir legendomis apipintu Kalėdų stebuklu. Stebuklu, kuris gyvena kiekviename iš mūsų.
Vieno iš Adventinių Padėkos renginių metu dvasininkas, rodos, tik pakartojo jau labai seniai gerai žinomą tiesą, kad iš prigimties visi esame egoistai. Ateiname į pasaulį vieni ir išeiname iš jo po vieną. Būdami labai skirtingi, visgi turime ir kažką bendro: kiekvienas norime būti pastebėtas, svarbus, reikalingas ir mylimas. Stengdamiesi pabrėžti individualumą, ieškome erdvės savo asmenybei. Kai ieškome, tai ir atrandame – pačių įdomiausių dalykų! Įsikimbame į juos, tarsi išlikimą, ir nepaleidžiame, nes šitai tampa pasirinkimu. Jis suteikia daug džiaugsmo, tačiau kartais ir nusivylimo, laimės ir liūdesio, spalvina mūsų dienas ir laiką įvairiausiomis spalvomis. Ir svarbiausia, kas labai dažnai nutinka, kad pasirinkimas ir yra mūsų pačių esatis.
„Gabijos“ klubo žmonės pasirinko gimtosios kalbos žodį, nes tai – jiems yra šventė. Kurdami šventę sau, jie dalijasi šia švente ir su Jumis, mieli skaitytojai. Kiekviename kūrybos posme gyvena jį kuriantis žmogus, ieškantis ryšio su skaitytoju, atveriantis jam savo mintis ir jausmus, paslaptis ir svajones. Kuomet skaitysite mūsų klubo kūrėjų giliai savyje subrandintas, širdimi užaugintas, su meile parašytas eiles, kiekvienam iš Jūsų linkiu pajusti Kalėdų tradicijos gelmę ir grožį. Turiningos, sklidinos įspūdžių, stiprios bendryste ir sveikata kelionės į Kalėdas su poezijos prieskoniu!
„Gabijos“ klubo kūrybinė vadovė
Valė Petkevičienė
Tautvydas Vencius
Tikrosios šviesos paieškos ir laukimas
Ramybė tai ar vienišumas,
Kad esame pakviesti pabūti tyloj?
Niekam nematant, bet būnant čia,
Prie neatrasto sniego, ištirpusio vakar.
Ir kai bemiegė naktis atveria langus,
Nurimsta viskas, kas dienoje spurdėjo.
Miestas kažką nuveikęs suminga,
Tik primirštos šviesos lūžta į tamsumą.
Atsimeni viską ir negali pasakyti kas naujo,
Primerki akis bandydamas įžiūrėti
Mėlynų akinių stikluos šokančias
Žvaigždes, kurių iš toli nematyti.
Praregės tiktai moteris, kuriai skauda koją
Pirmą ir trečią kartą ritmiškai sukaukšint
Lazda į grindinį. Eina baltų kalėdaičių,
Laužys juos rankos su įrėžtom gyvenimo linijom.
Gimė. O šitam kambary gimė eilėraštis
Apie tai, kad Kalėdų viltis kažkam
Pamatyti namus, turėti ir jausti juos
Neskaitant tolimų kelionių užrašų.
Buvome pakviesti pabūti tyloje,
Apsvarstyti: ramybė tai ar vienišumas,
Gyvenimo kasdienybė ar išskirtinumas,
Likimas būti ar atsitiktinumas.
Aš turėdamas baltą popieriaus lapą,
Nieko nedrįsau jame parašyti.
Kaip tyčia, atrodė viskas iškalbinga,
Bet visa tai taip monotoniškai spalvota.
Jei ruošiantis šventėms prakalbėtų sienos
Gyvenimas – tai bandymas išgirsti
Ar yra bent kas – svetimas ar savas –
Už tos niūrios, neiškalbingos sienos, kurią
Mes paslėpėm po knygom apie džiaugsmą.
Tų knygų gali būti tūkstančiai,
Bet jų mes neskaitysim,
Nes netikim, kad jas kažkas galėjo parašyti
Apie tai, kas tiktai mums nutikę.
—
Regėdamas dešimtis neaprėpiamų peizažų
Negalėdavau suvokti, ką matau,
Kol akis neužkliūdavo už ko konkretaus
Ir vienišo, žaliai, geltonai, mėlynai išraiškingo.
Jaučiau, kad sugeriu viską, kas aplinkui nyku,
Neturėjau kur to išmesti, parduoti ar atiduoti.
Guldžiau viską raidžių pavidalu į baltą popierių,
Matydamas, kiek dėmių pritaškydavo tušinukas daug matęs.
Aš irgi daug matęs, – galvojau,
Todėl negaliu nusakyti, kas dedasi
Toj galvoj, kuri žiūri į niekur ir mato
Šokančius vienaragius už milijardą.
Gal vėl kas pasiūlys įvest naujų mokesčių,
O paskui atiduot juos už žiūrėjimą į dangų,
Prisimerkus stebint, kada iš cepelino išsiris saulė
Ar nušvis karalienė, kurią švelniai vadinsim eglute.
Ir kai apledėjusiu šaligatviu važiuosiu dviračiu,
Negalvosiu apie tuos, kurie ledo arenoj
Įsikirtę tvirtai stumia pingviną,
Manydami, kad stabdo pasaulinį atšilimą.
Aš sėdėdamas leisiu sau žvelgt į horizontą
Išsirinkti tą vienišą, mėlynai išraiškingą tašką,
Kuriam atiduosiu visą savo džiaugsmą,
Apie kurį skaičiau laimingo vienuolio knygoj.
—
Tik po to, kai pabeldęs keturis šešis kartus į sieną
Pabandysiu išgirsti savas ar svetimas prakalbas,
Tą niūrų, niekam nereikalingą horizontą
Ištirpdytu keliu tartum nukirstą šaškę dovanosiu Eglutei.
Išpažinimai
Nežinau kada tiek parašiau,
Kada tai sukūriau.
Atsiprašau Visatos, kad tik tiek eilėmis paminėjau.
Nesuvokiau beveik nieko, gal to, kas tikra.
Artėjo antroji diena – kažkas vėl sėdėjo prie stalo.
Aš tik klūpėjau ten, kur naktis,
Aš tik pergyvenau, ar bitės išgyvens per žiemą,
Aš tik vandenį sėmiau iš patvinusių pievų,
Aš tik vėl ir vėl ilgėjaus Tavęs.
Viskas prasideda nuo buities,
Nuo ant stalo padėto šaukšto,
Nuo rankų susilietimų ir bučinio,
Nuo praėjusių kelionių, nuo praeities.
Jei tik to mums užtektų –
Žiūrėčiau, kaip toliuose atsispindi miškas,
Kaip sudega išvirtusios pušys
Ir garuoja atodūsiai gilūs.
Einu ta naktim, kuri kalbėti nemoka,
Bet atslenka tyliai kaip nedrąsi teisybė,
Kuriai sunku pažvelgt į akis.
Aš mokausi ir nežinau
Kodėl apie tai parašiau –
Viskas jau išpažinta, bet ir viskas tyloj,
Nes balse visos prasmės pakrinka.
Susitikimai
Buvome čia nekart susitikę,
Prie šito stalo valgėm ir gėrėm.
Susėsdavo mūsų dvylika,
Bet nei lėkščių, nei kėdžių tiek neturėjom.
Vienas prieš kitą susikaupę,
Vienas prie kito prisiglaudę.
Ar neužtenka šviesos?
Ar naktis nemeluos?
Sėdim dabar vidurnaktį dviese.
– Vardan Dievo Tėvo…
Angelija Kubilienė
Šventą vakarą
Mano Dieve, kaip pasiilgau,
Ramunių žydėjimo, smilgų,
Lakštingalos trelės, laiką aplenkus,
Ir ištiestos motulės rankos.
Norėčiau jai padėkoti už viską,
Tik žodžių turiu per mažai,
Net už ryto ašaras, kurios tviska,
Kai liepsnoja padangėj saulės laužai.
Dabar pasimelst noriu tyliai,
Prie piemenų prakartėlės šventos,
Gal išgirsti bus norai, nebylūs?
Kol lūpos maldą šnabždėt nenustos.
Šventą vakarą aš prisiglausiu
Prie visų, kas mane vėl mylės,
Ir nurims nenumaldomas skausmas,
Nutipens žingsneliais mažytės zylės.
Imki drauge, atsilaužk duonos riekės,
Tegu didesnė pusė tau lieka.
Mes kaip du, šakom susipynę medžiai,
Ir nedėkok, man nereik tavo ačiū.
Praeities varteliai jau užverti,
Žinau, būsim tiek, kiek esam verti,
Nors jaučiuos dar tik žilstantis vaikas,
Kažkas sako: jau tau nebereikia.
Nebent tos vienos, paskutinės dienos,
Ant Angelo sparno atneštos dovanos.
Praskrisk
Kol krovė metai lagaminą,
Žilai pražydo pušys,
Ką spėjo atseikėt likimas,
Ką ateičiai paruošęs?
Senųjų metų veidas mainės,
Į medžio klumpes įsispyrė,
Pušys ošė sidabruotą dainą,
Uždegė žvakes Adventas atsiyręs.
Liūdės sušalę tyloje
Gruodžio ledinės gėlės,
Po žvaigždėtu dangum, naktyje,
Ryte jas rasi atsikėlęs.
O žemė sukasi be paliovos,
Ji tokia bedieviškai graži,
Ji tau dar vieną, šviesią dieną dovanos,
Už tai ją mylim, dievaži!
Krinta baltais žiedlapiais sniegas
Su cinamono kvapu,
Bet taip trumpai jis pasilieka,
Tik aš po dangumi lieku.
Rūkuose rudens tuštuma
Ir debesys žemėja, nusileidžia,
Padangė jau čia pat, žema
Ir priartėjęs Dievo veidas.
Praskris su vėju baltosios Kalėdos
Virš namų žiburių, ar išgirs kas nors?
Kai bėdos tampa nebe bėdos,
Dar vieną baltą dieną dovanos.
Praskrisk, balta, šventa Dvasia,
Kur karo ginklai trankos,
Kur surambėjus meilė širdyse
Ir brolis broliui nepaduoda rankos.
Praskrisk virš vaikiškos galvos,
Kurs apkabinęs tėtį – karį laiko,
Nes kas daugiau, geriau paguos,
Išgąsdintą širdelę vaiko.
Rieda Viešpaties karieta
Snaigėm nubertu taku,
Tiems, kas šitoj žemėj lieka,
Atgimimu aš tikiu.
Vilytė Viliušytė-Stelmokienė
Arti Kalėdos
Žiema apvilko žemelei paltą,
Švaru ir balta, visai nešalta.
Malonu bristi per purų sniegą,
Tyliau, brangieji, žemelė miega.
Širdis nerimsta, pilna laukimo,
Gal Kūdikėlis tvartely gimė?
Eglutė spindi visa nustebus,
Netrukus būsiu gražiausias medis.
Vis klausinėja Snieguolė mamą,
– Ar tau patinka Dievulio namas?
Nėra pagalvės, tik ėdžios, šienas,
Kodėl mažutis ten guli vienas?
Susimąstyti laikas atėjo,
Ar vienas kitą lig šiol mylėjom?
Tyla, ramybė, naktis žvaigždėta…
Širdy suraskim Dievuliui vietą.
Skamba didingai varpai bažnyčios,
Suklupkim maldai prie seno kryžiaus.
Tegul gerumas ištiesia ranką,
Kiekvieną širdį meilė telanko.
Meile apglėbkim viens kito širdį,
Šventų Kalėdų varpeliai girdis!
Žemelė puošias baltais parėdais,
Arti Kalėdos, arti Kalėdos!
Prisiminimų puokštė
Ant stalo žydi rudeninė puokštė.
Aš ją išsaugojau ir dovanoju tau.
Pavasario, kurias man dovanojai,
Nuvyto, jas prisiminimuose laikau.
Prisiminimuos Vyturio giesmelė,
Lakštingalos suokimas paupy,
Karštam delne sunokę uogos kelios,
Ant skruosto nedrąsus pirmas bučinys.
Mažoj pirkeleje užteko visko,
Bulvinės bandos, grietinė, spirgai…
Po darbo sėsdavom prie bendro stalo
Tėvai , anūkai ir vaikai.
Dar taip norėtųsi surinkt gyvenimą
Iš džiaugsmo ir akimirkų šviesių,
Suregistruot į lapą baltą, paprastą,
Vardus, širdy išlikusių, brangių žmonių.
Prie Kūčių stalo vis mažesnis ratas…
Tuščia lėkštė su eglės šakele…
Dar, rodos, neseniai kalbėjome, juokavom,
Dar neseniai sėdėjome šalia…
Ir vėl žiema, jau taip arti Kalėdos!
Pūkinė antklodė vėl uždengė laukus…
Tikiu, ši nuostabiausia metų šventė
Sukvies visus ir atgaivins jausmus.
Užburtu ratu
Tiksi laikrodis, byra sekundės,
Vienų metų ir vėl nebėra.
Buvo džiaugsmo ir nuoskaudų buvo…
Apsnigta ten baltuoja kalva…
Vis keliauju per laiko arimą,
Gėrio grūdus iš dirvos renku.
Molio krosnis, namelis medinis,
Tik skaudu, vis ko nors netenku…
Artimųjų, kaimynų, sveikatos
Ir nubridusių tolin dienų.
Mes nuo laiko visi nepabėgsim,
Metai lekia užburtu ratu.
Dar priklauso dangaus lopinėlis,
Dar vaivorykštės juostą matau.
Širdį džiugina žydinčios gėlės,
Laimės rūmus mintyse statau.
O per žemę Naujieji ateina…
Snaigės žiedlapiais kelią barstys…
Kai paskambins Kalėdų varpelis,
Vėl palaima namus aplankys.
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“