Jaunąją maltietę Luką mama nuo mažens mokė, jog už gerą gerumu atsilyginama

Sakoma, kad Kalėdos – tai gerumo ir stebuklų metas, tačiau yra žmonių, kurie mažus stebuklus kuria visus metus. Ir vienas iš jų – tai jaunoji maltietė iš Prienų Luka Uogintaitė.

Už indėlį plėtojant Maltos ordino pagalbos tarnybos veiklą, savanorystę, maltietiškų vertybių puoselėjimą ir sklaidą, pagalbą pažeidžiamiems žmonėms/ žmonėms su negalia Lukai Uogintaitei įteikta SADM ministrės Monikos Navickienės padėka. Nuotraukoje (iš kairės į dešinę): Maltos ordino pagalbos tarnybos generalinis sekretorius E. Regelskis, savanorė L. Uogintaitė, buvusi Jaunųjų maltiečių vadovė N. Sukauskaitė, SADM ministrė M. Navickienė ir Lietuvos jaunųjų maltiečių vadovė R. Brūzgaitė.

Nors Lukai dar tik šešiolika, jos gerų darbų kraitėje jau yra ir išgelbėta gyvybė, ir kiti reikšmingi darbai, už kuriuos gruodžio pradžioje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) bei platformos „Sava“ organizuotame renginyje „Kartu savanorystėje“, skirtame pagerbti atsidavusius savanorius, prieniškei įteikta SADM ministrės Monikos Navickienės padėka.
Jau šeštus metus savanorystės keliu einanti jaunoji maltietė iki šiol gerai pamena, kad noras padėti kitiems užgimė dar vaikystėje, matant muzikos mokytojos, Prienų jaunųjų maltiečių vadovės Linos Suchorukovienės ir jos telkiamų jaunųjų savanorių pavyzdį ir nuoširdžią pagalbą tiems, kam jos labiausiai reikia. Tiesa, tuomet tapti jaunųjų maltiečių dalimi ir savarankiškai lankyti likimo nuskriaustus žmones Luka buvo per jauna. Tačiau, matydama gerumo pripildytą širdelę, mokytoja Lina sutiko mergaitę pasiimti su savimi lankyti senolių. O dar po metų, tapusi jaunąja maltiete, Luka pas vienišus senelius su karštos sriubos dubenėliu jau galėjo užsukti ir viena, ir tai su meile daro iki šiol.
Šiuo metu po pamokų su karšta sriuba Luka skuba pas Kirilą, su kuriuo mergina užmezgė draugystę dar karantino laikotarpiu. Kirilas yra ukrainietis, tačiau į Lietuvą jis atvyko ne bėgdamas nuo karo, o meilės vedinas kadaise pasirinko žmonos gimtinę Lietuvą.

Luka ir jos lankomas senelis Kirilas.

Likimas Kirilo negailėjo visą gyvenimą, mat kadaise išgyvenęs tremtį Sibire, šiandien Kirilas gyvena tik su vienintele drauge – netikėtai prieš 10 metų atklydusia papūgėle, o jo gaunama pensija tokia maža, kad dažnai pinigėlių neužtenka net būtiniausiems produktams. Todėl kas savaitę su šilta sriuba pas jį užsukanti savanorė – tai tikras pragiedrulis nelengvoje senolio kasdienybėje.
„Pamatęs mane pro langą, Kirilas jau laiptinėje mane pasitinka su išskėstomis rankomis bei šilta šypsena“, – sako jaunoji maltietė, pridurdama, jog kartais pats savanorių apsilankymas seneliams būna daug svarbesnis nei jų atnešta šilta sriuba. Todėl aplankiusi Kirilą Luka neskuba namo ir prie arbatos puodelio stengiasi išklausyti vienišą širdį.
Ir nors kaskart matyti vienatvę yra be galo sunku, o savanoriška veikla pareikalauja daug emocinės ištvermės, paauglė pripažįsta, jog nuoširdi senelių šypsena, jų džiaugsmo ašaros suteikia savanorio „darbui“ prasmės ir motyvuoja daryti gerą dar daugiau. Juk, kaip vaikystėje Luką auklėjo mama, už gerą geru atsilyginama… Todėl ir šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga Luka visiems linki pripildyti savo širdis nuoširdumu ir nepamiršti gerų darbų.
Rimantė Jančauskaitė
Nuotraukos iš asmeninio L. Uogintaitės archyvo