Gyventi prasmingai šeimoje ir bendruomenėje – ne taip maža…

Lapkričio 23 dieną sukako 60 metų, kai bendruomeniški ir aktyvūs birštoniečiai Julija ir Leonas Baručiai, darniai sutardami, vienas kitą palaikydami ir padrąsindami, keliauja per gyvenimą viena kryptimi. Minėdami bendro gyvenimo sukaktį, jie Šv. Antano Paduviečio – sužadėtinių globėjo – bažnyčioje, savo vaikų, anūkų ir Dievo akivaizdoje sutvirtino Santuokos sakramentą, dėkodami likimui už brangią dovaną. Jų santuoka – nugludintas, brangus ir tvirtas deimantas, kurį po kartu nugyventų dešimtmečių jie galėjo įteikti artimam savo žmogui už tai, kad jis buvo skirtas ne karčios patirties taurei išgerti, o pasiųstas gyventi meilėje, puoselėti tas pačias vertybes, dalintis bendrais interesais.

Bendras gyvenimas – tarsi šokis

J. ir L. Baručiai kartu jau 60 metų.

Su sukaktuvininkų pora, kuri yra darnaus sugyvenimo šeimoje ir bendruomenėje pavyzdys, susitikau jų namuose, Birštone, jau nurimus šventės šurmuliui. Buvo įdomu klausytis čia rimtai, čia su humoru pasakojamos jų gyvenimo istorijos… Iš jos supratau viena: didelė laimė sutikti tau skirtąjį, tikras menas su juo išsaugoti ryšį. Ilgalaikiai santykiai – tai dviejų šokėjų aukšto meistriškumo kursai: vienas žingsnelis pirmyn, kitas – atgal, reikia pajausti muziką, šokio ritmą, akimirką, kuomet reikia priartėti, o kada atsitraukti…
Pasak Leono Baručio, pasiteisinęs laimingo gyvenimo receptas – tai besąlygiška meilė savo pasirinktam žmogui, atsidavimas, noras kurti tvirtą šeimą, o ne pretekstų paieška, kaip išsiskirti.
– Mūsų šeimoje visuomet vyravo sutarimas svarbiausiais klausimais, pasiginčijam ar pasibaram dėl smulkmenų, bet dėl esminių dalykų – įsiklausom. Galbūt ta karštoji aistra, metams bėgant ir praeina, bet meilė žmogui, kurį išskyrei iš kitų, kaip savą, išlieka, ji lydi visą gyvenimą, – sako vyras.

Julija ir Leonas Baručiai – savo vestuvių dieną 1963 m.

Julija Barutienė patikina, kad vyro atidumą ir meilę jautė ir jaučia iki šiol. Jos įsitikinimu, su metais jausmai niekur nedingsta, atsiradus vaikams tik stiprėja, nes suvienija didelis džiaugsmas ir bendras rūpestis.
– Labai svarbu, kada vyras sugrįš iš darbo, ar prieis prie vaiko, – svarsto ji ir priduria, kad šiuo klausimu jie sutarė: abu labai mylėjo vaikus. Dar tik laukėsi, o pirmagimei dukrytei Irmai vardą jau buvo išrinkę. Dukra gimė 1964-aisiais gyvenant Jiezne, po aštuonerių metų Prienuose gandrai atnešė ir sūnų Ovidijų.

Pažintį apvainikavo santuoka
Iš Punios kilusi Julija ir kaunietis Leonas susitiko dirbdami tuometiniame Jiezno rajone. Julija dirbo pardavėja maisto prekių parduotuvėje, o išvaizdus, išsilavinęs energetikas

Leonas Julijai talkina „Bočių“ bendrijos organizuotame Kovo 8-osios renginyje.

Leonas, vadovavęs „Jiezno elektros tinklams“, užsukdavo pas jos viršininką. Vizitai įtariai dažnėjo, jaunuolis, turėjęs valdišką „Viliuką“, pasisiūlydavo Julytę pavėžėti tai pas tėvus, tai į šokius ar į kiną. Leono ketinimai buvo rimti: neilgai trukus pasipiršo.
– Buvau „metuose“, man Julytė patiko, svajojau apie šeimą, tai ko laukti? – pasiteisina Leonas.
– Mano tėvai nebuvo labai patenkinti, kad važinėjamės. Kita vertus, spaudimą pajutau ne tiek iš aplinkinių, kiek iš paties Leono, todėl ir draugavom neilgai, – juokiasi Julija, primindama, kad jos jaunystėje santuoka buvo kone neišvengiamas gyvenimo įvykis. – Be to, atkreipiau dėmesį, kad Leonas itin tvarkingas, kaip ir mano motutė, taigi, galvojau, bus pagal jos skonį.
Čia verta paminėti, kad ilgaamžė Julijos mama, persikėlusi pas juos, kartu 21-erius metus nugyveno, su žentu sutarė, daug bendravo…

Su Birštono „Bočių“ bendrijos nariais prie Kaišiadorių katedros.

Julijai buvo 19-ka, o Leonui – 28 metai, kai susituokė. Moters toks amžiaus skirtumas netrikdė. Atrodė savaime suprantamas, nes ir abiejų motutės už vyrus buvo gerokai jaunesnės.
– Gyvenime pravartu, kai vyras yra vyresnis, yra į ką atsiremti, – patikina J.Barutienė. Pasirinkimas pasiteisino: vyras namuose labai ūkiškas, novatoriškas, vienas pirmųjų įsirengė šiuolaikišką, ekonomišką šildymo sistemą, baseiną, pirtį bei saulės elektrinę. Žmona prisipažįsta esanti jo stabdis. Jei tik Leonas susižavi kokia naujove, tai jai atrodo, kad galima ir be to apsieiti.
…Nebuvo priklaupimo ant kelio nei gėlių, juolab sužadėtuvių žiedo. Leonas Julijai iš karto užmovė vestuvinį žiedą. Leonas išrinktajai tik pasakė, jog nori su ja kurti bendrą ateitį, o jai tokio pasakymo ir pakako. Leonas prisimena, kad, gavęs sutikimą, iš karto ėmėsi tvarkyti organizacinius reikalus ir dokumentus. Pasak jo, norint susituokti Prienuose, bent vienas iš jų turėjo prisiregistruoti šiame rajone. Deklaruoti gyvenamąją vietą buvo kur: jaunavedžiai ketino kurtis Leono gautame trijų kambarių bute.

Rudeninė „Bočių“ talka Panemunio kapinėse.

Kai 1963 metų lapkričio 23-iąją, vestuvių dieną, važiavo tuo pačiu tarnybiniu „Viliuku“ beržų alėja į metrikacijos biurą Prienuose, sniegas krito kąsniais iš dangaus. Išvakarėse nutiko rezonansinis įvykis – nušautas JAV prezidentas Džonas Kenedis. Pasaulis buvo sukrėstas. Nuotakos suknelė – kukli, be nuometo, susirašė tik dalyvaujant liudininkams.
– Pirmosios vedybos buvo paslaptingos. Bažnytinę santuoką vėliau sudarėm. Antrąsyk žiedais apsikeitėme ir santuoką sutvirtinome po 50-ties bendro gyvenimo metų Birštono bažnytėlėje, o trečiąkart Santuokos sakramentą likusiam gyvenimui sutvirtinome šį lapkritį, – pasakoja J. Barutienė.

Dviejų žmonių kelionė nebūna paprasta
Reikėjo ir dirbti, ir auginti vaikus. Inžinierius energetikas buvo itin paklausus ir dirbant Jiezne, ir vėliau, panaikinus rajoną, Prienuose. Reikėjo sparčiai vykdyti rajono gyvenviečių ir kolūkių elektrifikavimo planus. Ištikus avarijai, per lietų, pūgą ar naktį Leonas vykdavo šalinti gedimus, juk kils didelio masto skandalas, jei karvės liks nepamelžtos.
Kuomet Nemajūnų parapijos klebono Juozo Matulaičio prašymu įrengė trifazį elektros įvadą bažnyčiai anksčiau, nei ką tik pastatytai Nemajūnų mokyklai, pasipylė skundai į

Deimantinių vestuvių dieną – su vaikais, anūkais, proanūke ir artimiausiais bičiuliais.

partijos komitetą, situacija susidomėjo netgi saugumas. Leonas Barutis tuomet pasiteisino, kad elektros linija pernelyg apkrauta, todėl mokykla privalėjo pasistatyti atskirą transformatorinę pastotę, tačiau neišpildė prisijungimo sąlygų, o Elektros tinklai neturi tam suplanuotų lėšų. Julija suprato sudėtingą vyro darbo specifiką ir stengėsi jį palaikyti, nors laukti jo namuose ir būdavo ilgu.
Nuo 1958 metų, kai pradėjo dirbti Kauno elektros tinklų įmonėje, iki 2004 metų Leono gyvenimas buvo atiduotas šalies elektrifikacijai. Kasdien laukė ilgas kelias Kaunas – Jieznas – Prienai – Kaunas. Leonas sukaupė 47-erių metų stažą, iš jų 20 metų dirbo įmonės direktoriaus pavaduotojo pareigose.
Pasak sutuoktinių, jų namuose niekados nebuvo nekalbadienių. „Nuliūdinam vienas kitą, bet problemas sprendžiam aiškindamiesi, kas yra negerai, kuo vienas kitam galime padėti,“ – Baručių teigimu, vienas kitą priėmė be išlygų, suteikė erdvės, rūpinosi vienas kito augimu.
– Dar mokiausi kooperacijos technikume, kai ištekėjau. Kitas vyras būtų pasakęs: gana tų mokslų, o Leonas, ir pats įgijęs aukštąjį mokslą, mane taipogi skatino toliau studijuoti Maskvos kooperatiniame institute. Kai tekdavo važinėti į mėnesio trukmės sesijas, jis prižiūrėdavo vaikus, – pasakoja Julija.
Įgytas diplomas jai pravertė kopiant karjeros laiptais. 1980 metais J.Barutienę, iki tol dirbusią Prienų universalinėje parduotuvėje avalynės skyriaus vedėja, pakvietė į Rajkoopsąjungos valdybą ir pasiūlė kadrų inspektorės pareigas. Vėliau tapo Valdybos pirmininko pavaduotoja kadrams, o metus iki Kooperatyvų sąjungos likvidavimo ėjo pirmininkės pareigas. Įgytos ekonomikos žinios pravertė ir vėliau, tvarkant organizacijų, kooperatyvų atsiskaitymus Prienų elektros tinkluose. Šioje įmonėje dirbo iki jos pertvarkos 2004 metais.

Birštonas atvėrė naujų galimybių
Sakoma, kad atsitiktinumų nebūna. Kartą Julija, atvykusi darbo reikalais pas klientus į Birštoną, iš jų išgirdo apie kaimynystėje parduodamą dar neįrengtą kotedžą. Pasidalinusi naujiena su vyru, pajuto jo entuziazmą įsigyti būstą ir persikelti gyventi į kurortą. Atsivertė naujas gyvenimo ir visuomeninės veiklos etapas.
„Kurį laiką dar važinėjom į savo darbus, aš – į Prienus, Leonas – į Kauną. Vis paskambindavo sena pažįstama, buvusi Prienų visuomeninio maitinimo įmonės vadovė Stasė Skripskytė, vadovavusi Birštono „Bočių“ organizacijai. Ji ragindavo baigti darbus, nes reikia iniciatyvaus žmogaus, kuris burtų senjorus, – J.Barutienė prisimena kolegės žodžius. – Ji mane žinojo kaip organizatorę, turinčią meninę gyslelę. Vesdavau renginius, vakarones, jubiliejus, rašydavau tekstus, tai man nesukeldavo kokių sunkumų.
Tik S.Skripskytei jau pasiligojus, primygtinai prašant perimti bendrijos pirmininkės pareigas, Baručiai įsirašė į LPS „Bočiai“ bendrijos narių gretas. Bendrijos ataskaitiniame – rinkiminiame susirinkime buvo iškelta Julijos Barutienės kandidatūra, kuriai nariai pritarė vienbalsiai (išskyrus du balsus).
„Kai kurie pažinojo mane iš darbinės veiklos, kiti – ne. Buvau nustebinta tokio pasitikėjimo, – prisimena Julija, jau 18 metų sėkmingai vadovaujanti Birštono „Bočių“ bendrijai.– Dabar mes, priimdami naujus narius, prašome užpildyti susipažinimo anketą, nes prireikus nežinai, nei kada gimęs, nei kur gyvena ar dirbo. O juk kiekvienas senjoras vertas būti pastebėtas. Sveikiname juos jubiliejų progomis, su pagarba išlydime…“

Kartu ir namuose, ir visuomeninėje veikloje…
Visus šiuos metus šalia bendrijos pirmininkės žingsniuoja ištikimiausias „ginklanešys“ – Leonas. Birštoniečiai įpratę Baručius matyti kartu: knygos aptarimas, paskaita ar koncertas, ekskursija, kapinių tvarkymo talka ar aplinkos puoselėjimo akcija. Leonas atlieka žmonos pavedimus prie kompiuterio, dainuoja „Bočių“ chore „Sidabrinė gija“, deklamuoja eiles Kovo 8-osios renginyje.
„O kas čia nuostabaus? Man eilės patinka“, – į mano nusistebėjimą reaguoja Leonas. Jam Moters diena yra ne sovietinis palikimas, o svarbi tarptautinė moterų pagerbimo šventė.
Anot Julijos, visi pasiūlymai, švenčių scenarijai aptariami bendrijos valdyboje, priimami sprendimai, pasidalinama užduotimis ir jos vykdomos. „Jaučiu, kuris gali skaityti poeziją, parenku poeto, kurio jubiliejų minime, eilių, jas išdalinu. Valdybos nuostata – pasveikinti visas moteris, kad ir našlės draugijoje pasijustų ne vienišos,“ – teigia J. Barutienė, džiaugdamasi valdybos narių aktyvumu ir parama.
„Rūpesčių pakanka. Ir ruoša namuose, ir užimtumas su žmonėmis, veiklos programų rašymas, ataskaitų pildymas, renginių, talkų organizavimas, kiti organizaciniai klausimai…
Juolab siekiame masiškumo, didesnio narių įsitraukimo, tad reikia žmonėms paskambinti, nunešti kvietimus ir pakviesti asmeniškai. Brandaus amžiaus senjorams norisi asmeninio santykio, jiems svarbu žinoti, kad yra nepamiršti, kad turi kur pabendrauti su bendraamžiais, – kalba Julija Barutienė.
„Jeigu žmonės atsiliepia į tavo emociją, rodomą dėmesį, jiems reikia susitikimų ir užimtumo, kaip gali dėl jų nesistengti? – svarsto pirmininkė. – Praėjusiais metais, kai susirgau, ir ilgesniam laikui buvau iškritusi, parašiau pareiškimą, kad viskas, dėl sveikatos problemų išeinu, bet… pamačiau, kaip moterys pasistengė, patalpas išblizgino. Sako, jūs tik būkit, mes padėsim. Negalėjau atsisakyti…
J.Barutienės teigimu, jai gyvenime pasisekė nuolat atsidurti tarp žmonių, kurie įžvelgė jos galimybes, ją vertino ir skatino.
„Julija yra labai kūrybinga ir iniciatyvi. Ant jos pečių gula milžiniškas darbas ir didelė atsakomybė. Visuomet ją palaikau. Žinau, kad jai nelengva, bet matau ir tai, jeigu pasitrauks iš visuomeninės veiklos, jai trūks bendravimo su žmonėmis, – įsitikinęs L.Barutis.
„Tikrai jaučiu Leono palaikymą. Ruošiuosi vykti su reikalais, Leonas į automobilį užpila degalų, tik tu važiuok ir vykdyk savo pareigas,“ – įvertina vyro pastangas Julija.
Vertina ir šeimos nariai, ir visuomenės atstovai
Baručių anūkėliams Gabrielei, Gražvydui, Nerilei ir Akvilei, proanūkėlei Barborai bendravimas su visuomeniškais, žingeidžiais seneliais yra gyvoji išminties, pagarbos, teigiamo santykio su žmonėmis pamoka. Žinodami svarbius senelių įsipareigojimus „Bočiams“, Birštono bendruomenei, šeimos nariai juos visokeriopai palaiko ir skatina, juolab kad ir patiems nesvetima tarnystė pagalbos reikalingiems žmonėms.
Dukra Irma dirba Marijampolės ligoninės Vaikų ligų skyriaus vedėja, sūnus Ovidijus – Vasiliauskų automobilių remonto įmonėje. Anūkės: Nerilė – psichologė, Gabrielė – SEB banko projektų vadovė, anūkas Gražvydas siekia įgyti paramediko specialybę, šiuo metu vairuoja greitosios pagalbos automobilį, jo draugė yra vaistininkė. Vienintelė Akvilė dar moksleivė, ji – Prienų „Žiburio“ gimnazijos dešimtokė.
Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočių“ bendrijos vadovybė pastebi ir vertina Birštono „Bočių“ bendrijos iniciatyvas, jų vedlė Julija Barutienė apdovanota LPS „Bočiai“ garbės ženklu bei jubiliejiniu vyskupo ir švietėjo M.Valančiaus medaliu. Birštono savivaldybė „Bočių“ pirmininkę, aktyvią bendruomenės narę, pagerbė Vasario 16-osios nominacija, „Gyvenimo“ laikraščio skaitytojai išrinko Metų žmogumi, Juozo Palionio labdaros ir paramos fondas Juliją ir Leoną Baručius apdovanojo už visuomeniškos šeimos tradiciją… Nors žmogus yra tik maža žmonijos dalelė, birštoniečių Baručių šeimos pavyzdys patvirtina, jog gyventi prasmingai – ne taip maža…
Dalė Lazauskienė