Ar Prienų rajonui reikalingas žemės ūkis?

Nors Lietuva nuo seno buvo žinoma kaip žemės ūkio kraštas, tačiau pastaraisiais metais žemdirbiams vis dažniau kyla klausimas: Ar Lietuvai reikalingas žemės ūkis? Abejoti savo darbo svarba ūkininkus ir žemės ūkio bendrovėse dirbančius žmones verčia ir Briuselio, ir nacionalinės valdžios vykdoma politika, iš viršaus „nuleidžiami“ popieriuose gražiai surašyti planai ir nurodymai, ką, kur, kaip ir kada daryti. Taip pat net ir aukšto lygio politikų formuojamas neigiamas požiūris į žemės ūkio veiklą. Visuomenei brukamas žemės ūkį žeminantis aplinkos teršėjo įvaizdis, žemdirbiai kaltinami būtais ir nebūtais dalykais. Dažnai net neparemtais faktais. Beje, daugelis tų Vilniuje surašomų popierių, žemdirbiškų organizacijų lyderių teigimu, gimsta nesitariant su tais, kuriems jie skiriami.
Panašiomis nuotaikomis gyvena ir Prienų krašto žemdirbiai. Praėjusį penktadienį įvykusiame Prienų ūkininkų sąjungos inicijuotame susitikime su Prienų rajono savivaldybės meru Alvydu Vaicekausku ir savivaldybės specialistais taip pat nuskambėjo konkretus klausimas: ar Prienų rajonui, kaip ūkio subjektas, reikalingas žemės ūkis?
Kelti tokį klausimą žemdirbius privertė kartais, o ne procentais padidėjęs mokestis už žemės ūkio paskirties žemę. Ir tai, kaip jau buvo rašyta, lėmė ne tik Registrų centro paskaičiuota žemės vertė bei įstatyme panaikinta nuostata, kad vertė negali didėti daugiau kaip 20 proc., bet ir Prienų rajono savivaldybės tarybos patvirtintas koeficientas – 1,4 proc. – vienas didžiausių Lietuvoje. Tai buvo, ko gero, paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę ir paskatinęs ūkininkus išsiaiškinti, kodėl jie, būdami toli gražu ne našiausių žemių šeimininkais, turi mokėti didžiausius mokesčius. Taip pat išgirsti, kaip susidariusią situaciją vertina vietos valdžios atstovai ir kokių sprendimų gali tikėtis žemdirbiai.
Dar prieš mėnesį Prienų ūkininkų sąjungos taryba savo klausimus bei pasiūlymus savivaldybei buvo pateikusi raštu, apie galimus sprendimų variantus bandė kalbėtis su vicemere Jūrate Zailskiene, tad ketvirtadienį tikėjosi jau konkretesnės diskusijos.
Susitikimo iniciatoriai jai buvo pasirengę. Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkas Martynas Butkevičius pasidalino informacija apie kituose rajonuose patvirtintus koeficientus ir dar, sužinojus apie padidėjusią žemės vertę, spėtus priimti savivaldybių sprendimus.
Pristatydama išplėstinio ūkininkų sąjungos tarybos posėdžio metu parengtus pasiūlymus ir jų sprendimo variantus Stakliškių seniūnijos ūkininkė Laima Balsevičienė pirmiausia atkreipė dėmesį į savivaldybės komunikaciją su žemdirbių bendruomene. Pasak L. Balsevičienės, gerai, kad savivaldybės žmonės važiuoja į seniūnijas, bet ten į susitikimus ateina pavieniai žmonės, kuriems rūpi jų asmeniniai reikalai, o ne svarbių sprendimų aptarimas.
– Kodėl mums bent tris kartus per metus nesusirinkus kad ir šioje savivaldybės salėje ir drauge neaptarus rengiamų įstatymų, nutarimų, tvarkų, nuostatų, kitų aktualijų. Taip mes nebūtume skaldomi, menkinami, – perduodama ūkininkų lūkesčius sakė L. Balsevičienė.
Žemdirbių parengtuose ir ketvirtadienį įregistruotuose dokumentuose siūlymai dėl mokesčio tarifo mažinimo 2025 metams, dėl Kaimo plėtros rėmimo fondo lėšų padidinimo bei jų skyrimo tvarkos aprašo pakeitimų, galimų kompensacijų už 2023 metus, lengvatos 2024 metams.
Iš aprašo, ūkininkų nuomone, turėtų būti išbraukta nuostata, kad dėl paramos būtų galima kreiptis tik esant ekstremaliai situacijai.
Martyno Butkevičiaus manymu, jeigu į Kaimo plėtros rėmimo lėšų skyrimo komisiją vėl būtų sugrąžinti ir žemdirbių atstovai, gal tada nereikėtų iš besikreipiančiojo reikalauti pagrindimo apie vykdomos žemės ūkio veiklos teigiamą poveikį rajono savivaldybės ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam gyvenimui pagrindžiančių dokumentų.
Ūkininkus, kurie nemokamai padeda seniūnijoms valyti užpustytus kelius, tvarkyti kapines, remia įvairius renginius, padeda vienkiemiuose gyvenantiems vienišiems žmonėms – tai tiesiog žeidžia. Jau nekalbant apie kuriamas darbo vietas.
Mero atsakymuose į raštišką kreipimąsi ir susitikimo metu pateiktus klausimus bei siūlymus konkretumo buvo mažiau. Sutikdamas su tuo, kad diskusija vėluoja ir kad bendravimas galėjo būti aktyvesnis, Alvydas Vaicekauskas papriekaištavo ir ūkininkams, kodėl jie patys nesidomėjo būsimu mokesčiu ir šia tema nekalbino savivaldybės specialistų. Jo nuomone, tas 2022 metų rugpjūtyje iš Registrų centro gautas raštas, kurio jis net nematęs, toks sudėtingas, kad sunku buvo ir specialistams suprasti, kas buvo parašyta. Ūkininkai vėliau tarpusavyje juokavo, kad jei jau specialistai, turėdami galimybę prieiti ir prie Registrų centro duomenų, nesugebėjo rašto perskaityti, tai ką kalbėti apie ūkininkus, kurie net nežinojo, kad toks raštas yra ir kad buvo galima iki 2022 metų gruodžio 1 dienos pareikšti savo pastabas.
Nieko konkretaus meras negalėjo pasakyti ir dėl tarifo 2025 metams, kuris, ko gero, bus svarstomas tik kitų metų birželio mėnesį. Pasak mero, jis šiandien negali ir pažadėti, kokia suma bus padidintas Kaimo rėmimo fondas, nes savivaldybė vykdys ES finansuojamus 2 naujus ir turės užbaigti dar 1 melioracijos projektą, prie kurių reikia prisidėti ir 50 proc. savų lėšų. Be to, pinigų reikia ir keliams, švietimui ir kitoms reikmėms.
Mero teigimu, yra neaiškumų ir dėl kompensacijų. Kam jos būtų skiriamos? Ne visiems ūkininkams metai buvo sunkūs, gal gyvulininkams sunkesni, bet augalininkai didesnių nuostolių nepatyrė. Dauguma mokesčius susimokėjo.
– Fondo pinigai turi būti skirti ne pašalpoms, o perspektyvai, – sakė meras, kviesdamas ūkininkus ruošti programą, kuriai galėtų būti skirta parama iš Kaimo plėtros rėmimo programos.
Matyt, susitikimo organizatoriai klausimo dėl kompensavimo tvarkos tikėjosi, nes čia pat pabandė išsklaidyti kilusias abejones. Jų nuomone, dėl kompensacijų galėtų kreiptis tie ūkininkai, kurie deklaruoja pajamas, gaunamas iš žemės ūkio veiklos. Tai nesunku pagrįsti dokumentais ir, Laimos Balsevičienės teigimu, neliks baimių, kad parama atiteks ir vadinamiems „sofos“ ūkininkams.
Ūkininkai merui replikavo ir dėl derlingų metų. Anot vieno iš kalbėtojų, gal Pakuonio seniūnijoje, kur ūkininkauja ir pats meras, metai ir buvo geri, bet, pavyzdžiui, gyvulininkai ne tik smėlingame Stakliškių krašte, bet ir kitose seniūnijose liko be žolinių pašarų. Jau nekalbant apie žemas pieno supirkimo kainas. Beje, ir augalininkystės ūkių šeimininkus sunerimti verčia krintančios grūdų kainos.
Vertindamas žemės ūkio situaciją, Alvydas Vaicekauskas sutiko, kad prie formuojamos dabartinės Europos Sąjungos ir Lietuvos politikos kai kurios žemės ūkio veiklos sritys ir neišsilaikys.
Kad taip gali atsitikti, pritarė ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas, Prienų rajono savivaldybės tarybos narys Jonas Vilionis. Jis taip pat negailėjo „pylos“ ir ūkininkams dėl pasyvumo, nedalyvavimo rengiamose akcijose.
– Jeigu būsim tokie bailūs, kaip kurapkos, tai mūsų ir neliks, – ragindamas būti aktyviems, kovojant už save ir už žemės ūkio išlikimą, kalbėjo jis.
Emocinga Jono Vilionio kalba išjudino ramią susitikimo eigą. Buvo ir pritariančiųjų, buvo ir sutrikusiųjų dėl to, kad valstybinės institucijos taip neatsakingai elgiasi. Ar tikrai žemdirbiai kalti, kad Lietuva neturi žemės ūkio politikos, kad jų išrinkti ir valdžią gavę politikai nesudaro sąlygų dirbti? Kad nepadaro to, ką turėtų padaryti? Netgi nenori ar nesugeba konstruktyviai bendradarbiauti, išgirsti patarimus bei pastabų dėl priimamų sprendimų.
…Ketvirtadienį vykusio susitikimo dalyviai viliasi, kad buvo išgirsti, kad bus perskaityti ir jų pateikti siūlymai su parengtais sprendimų projektais, spausdinamais ir „Gyvenimo“ antrame puslapyje. Apie tai – kituose „Gyvenimo“ numeriuose.
Ramutė Šimukauskaitė