Ko ieško ir ką atranda jaunimas religinėse bendruomenėse?

Daugybę metų religija ir bažnyčia žmogaus gyvenime atliko svarbų vaidmenį – teikė žmogui viltį, gyvenimo gaires, paguodą, bendruomeniškumo jausmą. Visgi, keičiantis laikams ir visuomenėje vis labiau paplitus individualizmui, po truputį tuštėja ir bažnyčios. Ir jei vyresni žmonės dar ne visai nusigręžė nuo religijos, tikinčio jaunimo gretos retėja. Tačiau Prienuose susibūrusios religinės jaunimo bendruomenės „Kur 2 ar 3“ iniciatorė Paulina teigia, jog tikinčio jaunimo yra ne tiek ir mažai.
Prasidėjęs Advento laikotarpis – tai puiki proga pagvildenti šią temą išsamiau, tad apie jauno žmogaus santykį su bažnyčia, bendruomenės „Kur 2 ar 3“ veiklą, tai, ko joje ieško jaunimas, kalbamės su Paulina Stravinskaite.

– Paulina, papasakokite, kas yra „Kur 2 ar 3“?
– „Kur 2 ar 3“ – tai Prienų parapijos jaunimo bendruomenė, burianti įvairaus amžiaus parapijos jaunimą, kuriam rūpi Dievas, bažnyčia, bendruomeniškumas ir galimybė augti kartu su bendraminčiais.
– Kada susikūrė „Kur 2 ar 3“ bendruomenė? Kaip ir kam kilo mintis Prienų jaunimą pakviesti į religinę bendruomenę?
– Mūsų istorija prasidėjo 2016 metų pradžioje, nors tuo metu dar laukė labai tolimas kelias iki bendruomenės atsiradimo, ir net minties nebuvo, kad galėtume vadintis bendruomene…

Akimirka iš 2022 m. Prienuose vykusių Vilkaviškio vyskupijos jaunimo dienų. „Kur 2 ar 3“ bendruomenės nariai kartu su dainininku Linu Adomaičiu.

2016 metais Krokuvoje vyko Pasaulio jaunimo dienos, tad, besiruošdami keliauti į Lenkijoje vyksiantį susitikimą su popiežiumi, jauni žmonės būrėsi į grupes. Į tą susitikimą norėjau ir aš, o tas noras aiškiai buvo susijęs su mintimi, kad noriu vykti tik su grupe iš Prienų, ir tik tokiu atveju ta kelionė bus tokia, kokios tikiuosi. Tačiau Prienuose nebuvo jokios religinės grupės, o man vis kirbėjo mintis ją suburti. Šia idėja pirmiausia pasidalinau namuose su tėvais, broliais, sese, o apie tai užsiminus tuometiniam parapijos klebonui kun. Jonui Baliūnui, šią mintį palaikė ir jis. Viskas prasidėjo nuo įvairių akcijų, kurių metu rinkome lėšas kelionei, kvietėme draugus, pažįstamus, ir po truputį susibūrė grupelė norinčiųjų važiuoti. Ir nė nežinodami, kas mūsų laukia, išvykome į renginį, kuriame dalyvavo apie 1 mln. jaunų žmonių iš viso pasaulio.Taigi šią kelionę mes laikome bendruomenės kūrimosi užuomazgomis, nes po jos vis susiburdavome ką nors nuveikti.
Kol dar gyvenome kelionės nuotaikomis, ėjome į žygį, vėliau susitikdavome sekmadieniais po šv. Mišių pasikalbėti, pabūti kartu. Kai į Prienus buvo atkeltas tuometinis vikaras kun.

Pal. arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaiduose Marijampolėje su Vilkaviškio vyskupijos vyskupu Rimantu Norvila.

Vitalij Volodkovič, 2018 metais turėjome pirmąją parapijos jaunimo stovyklą. Tuo metu mūsų kelionės įspūdžiai jau buvo kiek prasisklaidę, tačiau bendrystės poreikis niekur nedingo, tad, vis pakalbindami vieną kitą šv. Mišiose sutinkamą jaunuolį, išlaikėme apie dešimties bendraminčių grupelę. Na, o aš gvildenau mintį, ką dar galime padaryti, kad neišsiskirstytume ir turėtume galimybę kartu augti. Man besvarstant, kaip išlaikyti nedidelę bendruomenę, vieną sekmadienį iš kun. Vitalij sulaukėme kvietimo užsukti arbatos, o vėliau tai tapo ir savotiška tradicija.
Buvo laikas, kai nebūrėme bendruomenės, neieškojome ir nebandėme pritraukti daugiau jaunuolių. Bet tai buvo mums patiems labai brangus laikas, nes supratome: kad galėtume veikti toliau, turime paaugti ir patys. Todėl tik po metų atsirado poreikis padaryti kažką daugiau. Nusprendėme kartą per mėnesį susiburti „savo“ šv. Mišioms ir Adoracijai. Paskyrėme tam trečio mėnesio penktadienio vakarą. Tačiau, įvykus vos keliems susitikimams, prasidėjo karantinas. Pirmąjį karantiną bendravom kitaip, bet, vos tik atsiradus galimybei, susitikom „gyvai“ švęsti šv. Mišias. Per šį karantino laikotarpį atsirado ir mūsų pavadinimas „Kur 2 ar 3“. Tai yra eilutės iš Evangelijos pagal Matą dalis (visa eilutė skamba taip: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ Mt 18,20) – kartu su pavadinimu atsirado ir logotipas, kuris, pasibaigus karantinui, nugulė ant marškinėlių ir tapo aiškiu mūsų bendruomenės ženklu. Vasarą vėl organizavome parapijos jaunimo stovyklą, kurioje jau aiškinomės, ką gi reiškia tas „Kur 2 ar 3“. Ten gimė ir naujų idėjų, ką galėtume nuveikti kartu.

Pasaulio jaunimo dienos (Lisabonoje), belaukiant susitikimo su popiežiumi.

Beje, mūsų istorija prasidėjo nuo Pasaulio jaunimo dienų, o šią vasarą vėl vykome į Pasaulio jaunimo dienas, vykusias Lisabonoje. Tik šįkart keliavome kaip bendruomenė.
– Papasakokite plačiau, ką jūs veikiate ir koks yra jūsų tikslas?
– Bendruomenės tikslas – augti visiems kartu ir kiekvienam atskirai tikėjimo kelyje ir tuo dalintis su kitais jaunais žmonėmis už bendruomenės ribų, t.y. liudyti tikėjimą savo pavyzdžiu.
Siekdami įgyvendinti savo tikslą, kaip bendruomenė turime nemažai veiklų. Kiekvieno mėnesio trečią šeštadienį rengiame susitikimus, kurių metu skiriame laiko pokalbiams ir pasidalijimams, taip pat repetuojame giesmes, visi kartu dalyvaujame Šv. Mišiose, o po jų pasiliekame Adoracijoje, jos metu šloviname Dievą giedodami ar melsdamiesi tyloje. Na, o po rimtosios dalies einame linksmintis – valgome picas, kalbamės, diskutuojame, sveikiname gimtadienius šventusius bendruomenės narius. Į maldos dalį kviečiame jungtis ir kitus!
Turime ir kitų užsiėmimų: kartą per mėnesį susirenkame žaisti stalo žaidimų, kas antrą savaitę renkamės į giedojimo repeticiją. Taip pat dalis bendruomenės narių prisideda prie jaunuolių ruošimo Sutvirtinimo sakramentui. Turime ir bendruomenės rekolekcijas arba susikaupimo dieną, vasarą kartu važiuojame į stovyklas, tad veikti tikrai yra ką, o ir pasirinkti sau artimiausią veiklos sritį gali kiekvienas bendruomenės narys.
– Kokias iniciatyvas jau spėjote įgyvendinti nuo susibūrimo pradžios?
– Antrojo karantino metu ieškojome būdų būti kartu. Taip atsirado mūsų kassavaitiniai susitikimai „Zoom“ platformoje, kur kvietėme svečius ką nors mums papasakoti, būnant namuose tai buvo labai puiki galimybė kurti santykį vienam su kitu, sužinoti ką nors naujo ir susipažinti su įdomiais žmonėmis. Karantino metu ėmėmės dar vieno projekto – sukūrėme programėlę mobiliajam telefonui, į kurią sudėjome giesmių tekstus. Tai buvo rimtas projektas, prie kurio įgyvendinimo prisidėjo nemaža dalis bendruomenės narių: vieni rinko ir redagavo tekstus, kiti kūrė dizainą, dar kiti programavo. Nors šis projektas vis dar vystomas, nuolat pildome giesmių sąrašą, vis taisome klaidas, tobuliname programėlę, tai yra karantino vaisius ir didelio įdirbio rezultatas. Šalia viso to, karantino metu jungėmės į kasdienę maldą toje pačioje Zoom platformoje – tai leido pradėti dieną laiku (meldėmės prieš darbus ir pamokas, tad net ir jungdamiesi į veiklas nuotoliu jau būdavome prasibudinę) ir per maldą kurti bendrystę.
Šalia jau paminėtų veiklų aktyviai veikėme ir socialiniuose tinkluose – Facebooke ir Instagrame, kur organizavome ir maldos akcijas už mamas ir tėčius (vienos iš akcijų metu gavome atsiliepimą, kad rasti maldos intenciją socialiniuose tinkluose buvo labai svarbu – tad kažkam tai buvo didelis palaikymas, tikime, kad dar daug šių akcijų vaisių nesužinojome). Taip pat esame įrašę keletą tinklalaidės „Apie nieką“ epizodų. Praėjusiais metais rengdavome susitikimus su Jaunaisiais maltiečiais, kurių metu kalbėdavomės apie tai, kas rūpi jauniems žmonėms – santykius su kitais ir su savimi, savęs pažinimą ir kt.
Jau tradicija tapo ir mūsų vasaros kelionė į palaimintojo Arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaidus Marijampolėje, kasmet vykdome margučių, verbų ir angeliukų akcijas Prienų bažnyčioje, esame dalyvavę atlaiduose Višakio Rūdoje, Bagotoje, Nemiruose, kur buvome pakviesti giedoti šv. Mišių metu, taip pat jau vyko ne viena bendruomenės stovykla. Pernai bendruomenės nariai savanoriavo Prienuose vykusioje Vilkaviškio vyskupijos jaunimo dienoje. Kaip ir minėjau, dalis bendruomenės narių jungiasi į savanorių komandą, ruošiant jaunuolius Sutvirtinimo sakramentui, prisiima kitas tarnystes parapijoje. Tai tik dalis mūsų jau įgyvendintų idėjų ir darbų. Be to, kaskart kyla ir naujų idėjų.
– Jūsų nuomone, ko „Kur 2 ar 3“ bendruomenėje ieško ir ką čia randa jaunimas?
– Vieni bendruomenėje ieško draugų, kiti – bendraminčių, kiti – gilesnio savęs ir tikėjimo pažinimo, kažkam tai yra galimybė prisiimti tarnystes. Galbūt kas nors ateina tiesiog kartu pavalgyti picos, bet ir tai kuria bendrystę ir teikia džiaugsmą.
Ką randame bendruomenėje? Pirmiausia čia randame bendraminčius ir saugią aplinką būti savimi ir kalbėti apie mums svarbiausius dalykus bei dalintis tikėjimo patirtimi, o šalia to – ir kasdienybės džiaugsmais bei sunkumais. Bendruomenėje kuriasi draugystės, kartais mokomės spręsti skirtingų nuomonių susidūrimus, kartais ieškoti bendrų sprendimų, kartais tiesiog džiaugiamės buvimu kartu. Manau, kad šių laikų jaunimui ypač svarbu turėti galimybę sutikti kitus tikinčius jaunuolius ir be jokių baimių kalbėtis apie tikėjimą ir jo svarbą. Svarbiausia, jog bendruomenėje mes galime (ir tai darome!) melstis kartu. Išgyvenant sunkumus tikėjimo plotmėje ir kitose gyvenimiškose situacijose, didelis pastiprinimas yra matyti šalia savęs meldžiantis draugus.
Bendruomenės narius ypač suartina kartu įveikti iššūkiai, tad bendros kelionės, stovyklos, kiti projektai leidžia pasitikrinti savo jėgas ir moko pasitikėti vieniems kitais. Neseniai turėjome jaunimo savaitgalį, į kurį kvietėme vykti jaunuolius, besiruošiančius Sutvirtinimo sakramentui. Ten pastebėjau, kad mūsų bendruomenės nariai dirba kaip geriausia komanda: pasiskirsčius darbais, nebereikia rūpintis, kad kažkas bus nepadaryta. Kiekvienas išpildo savo dalį, o, atlikęs savo darbus, paklausia, ar niekam nereikia pagalbos. Gera matyti, kaip su bendruomene auga ir kiekvienas jos narys.
– Stebint šių dienų jaunimo aktualijas, tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad tikinčio jaunimo gretos retėja: kiek šiuo metu bendruomenė vienija narių?
– Atrodo, matome tokią tendenciją, kad bažnyčios tuštėja, nors Prienų parapijoje šiuo metu yra didelis pasirinkimas įvairių veiklų, ir žmonės gana gausiai į jas įsitraukia. Tačiau, nepaisant tokios vyraujančios nuomonės ir bažnyčios autoriteto menkinimų, tikinčio jaunimo yra ir ne tiek mažai, kiek galime manyti. Taigi tiems, kurie renkasi tikėjimą – iš tiesų rūpi religiniai klausimai. Šiuo metu oficialiai bendruomenėje yra apie 30 jaunuolių, maždaug pusė iš jų yra tie, kurie aktyviai jungiasi į veiklas ir turi nemažai atsakomybių bendruomenėje, kita dalis yra rečiau pasirodantys bendruomenės nariai, dalis iš jų išvykę studijuoti, turi įsipareigojimų kitose bendruomenėse, tad į mūsų susitikimus jungiasi pagal galimybes.
– Pasidalinkite savo patirtimi, kodėl pati pasirinkote būtent religinę bendruomenę, o ne kokią nors kitą organizaciją ar pan.
– Mano gyvenime tikėjimas visuomet užėmė labai svarbią vietą. Visada žinojau, kad tokioje bendruomenėje, net jeigu čia susirenka ir labai skirtingi žmonės, sutiksiu bendraminčių, su kuriais be baimės galėsiu pasikalbėti apie svarbiausius gyvenimo klausimus. Juk šiais laikais jauną žmogų, kuriam rūpi bažnyčia, Dievas ir kiti tikėjimo klausimai, mažai kas supranta. O bendruomenė yra ta vieta, kur galima apie tai pasikalbėti. Juk kiek daug mes atrandame nežinomų dalykų ir kokį džiaugsmą išgyvename, jei kažkas tau gali atsakyti į iškilusius klausimus, nes jau pats tai atrado! Suprantu, kad jei man tokia bendruomenė yra svarbi, ji gali būti (ir greičiausiai yra) svarbi ir kitiems, todėl neradus tokios bendruomenės savo krašte, teko imtis „pasidaryk pats“ strategijos.
– Kaip jūsų bendruomenei sekasi suderinti tikėjimą, bendruomenės tikslus su modernia visuomenės realybe?
– Tai, kas yra vadinama „modernumu“, nebūtinai savaime yra geriau, daugiau ir vertingiau. Vis girdime, kad tikintys žmonės yra vadinami tamsuoliais, atsilikusiais, nieko neišmanančiais… Realybė yra kiek kitokia. Yra pavyzdžių, kai kokie nors užkietėję ateistai, bandę paneigti krikščionybę, įrodyti, kad visa tai yra nesąmonė, tapo garsiai krikščionybę skelbiančiais asmenimis, nes betyrinėdami jie rado tik tai, kas patvirtina krikščionybę kaip tiesą ir įrodo, kad tai yra svarbiausias dalykas, kokį tik galime surasti pasaulyje. Svarbu pažymėti, kad tie žmonės buvo mokslininkai, išsilavinę asmenys, tad savo paieškose jie vadovavosi moksliniais metodais, o jų tyrimai nebuvo paviršutiniški. Moderni visuomenė dažnai pamiršta, kad, norint pažinti, reikia įdėti pastangų, ir visa, kas reikalauja didesnių pastangų, tiesiog nurašo, bet tai nereiškia, kad tie dalykai, kurių nepažįstame, yra atgyvena.
Vigi tenka pripažinti, kad gyvename visuomenėje, kuri save laiko modernia, ir vyraujanti populiarioji nuomonė yra būtent tokia. Tačiau bendruomenės gyvenimui tokios nuomonės netrukdo, galbūt mes gyvename tam tikrame burbule, kuriame kiek mažiau susiduriame su stereotipinėmis nuomonėmis, o viduje labai patogu ir saugu kalbėtis, nes vis tik prie bendruomenės prisijungia tie, kuriems tikėjimas yra labai svarbi gyvenimo dalis. Bet mes, kaip bendruomenė, taip pat esame gana moderni ir tikrai naudojamės šiuolaikinėmis priemonėmis tam, kad savo buvimą padarytume kokybiškesnį. Šiuolaikinės technologijos, socialiniai tinklai mums suteikia galimybę patogiau veikti: per šv. Mišias giedame skaitydami tekstą iš telefonų, visus reikalus aptariame socialiniuose tinkluose, naudojamės bendrais dokumentais, kuriuos kiekvienas bendruomenės narys gali matyti ir redaguoti, susitikę valgome picas ir traškučius, karantino metu netgi kūrėme memus, tad laikmetis ir aplinka, kurioje gyvename, mums nėra kliūtis. Priešingai, jis atveria mums naujas galimybes, tereikia tinkamai jomis pasinaudoti. Manau, kad mūsų bendruomenei tai pavyksta visai neblogai.
Tiesa, pastaruoju metu mažiau laiko leidžiame skaitmeninėje erdvėje ir stengiamės dažniau susitikti gyvai, o susitikimų metu naudoti „pasenusius“ metodus – popierių ir rašiklį, jei reikia, kalbėtis nenaudojant projektoriaus ir skaidrių, o rekolekcijų metu organizuodami vakarą kartu nebežiūrime filmo (vienbalsiai nubalsuota prieš), o mieliau renkamės pažaisti stalo žaidimus ir pasikalbėti apie gyvenimą. Atrodo, kad kartais norisi pabėgti nuo to modernaus gyvenimo ir iš tiesų susitikti kitą ir Kitą, o tai nepasensta, nepraranda savo aktualumo net ir modernioje visuomenėje.
– Kaip manote, ar krikščioniškų vertybių puoselėjimas gali būti pilietiškumo išraiška? Kaip jūsų bendruomenė ugdo sąmoningus piliečius, prisideda prie bendruomenės ir visuomenės gerovės?
– Visa Vakarų kultūra yra pastatyta ant krikščioniško pamato, net jei šiandien to ir nenorima pripažinti. Mano nuomone, krikščioniškų vertybių ugdymas ne tik gali būti, bet ir yra pilietiškumo išraiška. Ugdydami krikščioniškas vertybes, auginame atsakingus piliečius, kurie ne tik nebijo prisiimti atsakomybės, geba teisingai pasirinkti siekdami bendro gėrio, bet – mato tame prasmę ir supranta tokios pozicijos laikymosi reikšmę.
Bendruomenėje jaunuoliai imasi įvairių atsakomybių, veiklų, kurios moko atsakingai žiūrėti į savo pareigas – jei neatliksi savo įsipareigojimo bendruomenėje arba nepasirūpinsi savo atsakomybės perduoti kam nors kitam, kažkas neįvyks: gal liksime be picų, gal nebus kam giedoti šv. Mišių metu, o gal po susitikimo liks neplauti puodeliai ar niekas neateis į susitikimą, nes kažkas pamiršo parašyti priminimą. Tokie įsipareigojimai ugdo atsakingumą ir moko, kiek daug reiškia gerai atliktas darbas, moko bendrauti ir dirbti komandoje, net jei kartais tai būna labai sunku, taip pat moko pastebėti šalia esantį ir paklausti, kaip jam sekasi ar pasiūlyti savo pagalbą. Kartais tam tikros užduotys ar veiklos atrodo smulkmena, bet, išmokus gerai atlikti mažus dalykus, ir dideliuose nebūna taip sunku. O šalia to, dar plečiame savo akiratį gilindamiesi į tikėjimo klausimus, o tai leidžia labiau pažinti save ir pasaulį, matyti visuomenės problemas, labiau pastebėti tai, kas vyksta aplink ir ieškoti būdų, kaip keisti aplinką, kurioje esame. Tad bendruomenė yra būtent ta vieta, kurioje galime ugdyti savo pilietiškumą.
– Kokie Jūsų bendruomenės ilgalaikiai tikslai ir viltys? Galbūt šiuo metu turite kokių nors idėjų, svajonių ar svarbių projektų, kuriuos ketinate įgyvendinti kaip bendruomenė?
– Turime nemažai svajonių, vienos jų realios ir jau pradėtos įgyvendinti, kitos dar tik besiskleidžiančios. Vis dar turime nemažai nebaigtų darbų, kuriuos norime pabaigti prieš imantis naujų projektų. Pavyzdžiui, mūsų programėlė vis dar yra tik pusiau prieinama „Apple“ naudotojams, tad turime siekį paleisti programėlę, kad ja galėtų naudotis visi, nepriklausomai nuo telefono gamintojo. Taip pat svajojame įsirengti patalpas, kuriose galėtume nusipiešti grafitį, pasidėti sėdmaišių ir pasikabinti lemputes… Buriame chorelį, norime kokybiškiau šlovinti Dievą giesmėmis ir sudaryti galimybę įsijungti kuo didesniam kiekiui žmonių. Taip pat išgyvename poreikį kartu daugiau gilintis į tikėjimo klausimus, tad planuojame valandą laiko mūsų bendruose susitikimuose skirti jaunimo katekizmo skaitymui ir aiškinimuisi, kol kas labai viltingai žiūrime į šį projektą. Na, o pagrindinis ilgalaikis tikslas – nenustoti augti ir melstis kartu, nes tai kuria bendruomenę, nes bendruomenės šiais laikais yra didelis lobis ir dovana. O žiūrint į mūsų bendruomenės istoriją, atrodo, kad ne tik mes pasvajodavome, bet ir Dievas jos labai norėjo, tad turime daryti viską geriausiai, kaip tik galime, o Jis pasirūpins užbaigti mūsų darbus.
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė