Žygiavo Prienų miesto upelių pakrantėmis, klausėsi jų pasakojamų istorijų

Lapkričio 25 d. asociacija „Anties sodo bendruomenė“ visus, besidominčius Prienų miesto istorija ir mėgstančius žygiuoti, pakvietė į 7 km pėsčiųjų žygį žiediniu maršrutu „Prienai – tūkstančio upelių miestas“, pakeliui stabtelint prie mieste sruvenančių upelių ir šaltinių atsigerti, apsišlakstyti, prisiminti energetinę ir taikomąją jų reikšmę vietos gyvenime, įvertinti dabartinę būklę, pagerbti juos senoviniu ritualu. Lapkričio pabaigoje organizatoriai, ko gero, nesitikėjo sulaukti tiek daug dalyvių, bet žygiavimas palei upelius, prie jų pasakojamos miesto istorijos taip įtraukė įvairaus amžiaus vietinius gyventojus ir svečius, kad po žygio visi, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, pasijuto besantys atsakingos „paupių“ bendruomenės dalimi.

Atvėrė su upeliais susijusius slėpinius
Prienai – išskirtinė vietovė, turtinga vandeningų sluoksnių gausa. Miestas įsikūręs upių tėvo Nemuno slėnyje, tarsi amfiteatru įrėmintame šlaitais, išraižytais gilių, šaltiniuotų griovų su ištekančiais trumpais, srauniais ir vandeningais upeliais. Nuo seno žinomi upeliai Drubengis, Revuona, Mielupis, Tartokas, Gėlupis, Rūdupis maitino, girdė miesto gyventojus, teikė jiems pragyvenimą. Šio žygio metu ne visus upelius spėta aplankyti, bet apie juos iš „Anties sodo“ bendruomenės pirmininkės Joalitos Jurkevičienės išgirsta išties daug. Gidės pasakojimus papildė muziejininkė bei paminklotvarkininkė Viktorija Bielevičienė, tautodailininkas, medžio drožėjas Algimantas Sakalauskas. Miesto senbuviai, pasidalinę savo vaikystės prisiminimais, atsineštomis senomis fotografijomis, padėjo susidaryti pilnesnį vaizdą apie Revuonos, Mielupio, Viganio, „rynukės“, kitų bevardžių upelių išskirtinumus, prie jų stovėjusių pastatų, gyvenusių žmonių istorijas bei šiandienos realijas. Ir nereikia toli keliauti, galima ir dešimtmečius pažįstamame mieste atverti istorijos slėpinius.

Tarnavusi miestui Revuona neprarado galių…
Maršrutas, prasidėjęs Revuonos parke, vinguriavo palei to paties pavadinimo upelį, kuris yra ne tik ilgiausias (5,8 km), bet ir nuo atmenamų laikų plačiausiai tarnavęs miestui. Vyresni prieniečiai dar atsimena, kaip vaikystėje šiame upelyje gaudė upėtakius ir vėžius. Prienų šilo ežerėliuose, iš kurių išteka Revuonos upelis, veisdavosi gražūs lynai ir karosai.
Srauni tėkmė suko dviejų malūnų girnas, didesnis, prieš Butlerio piliavietę stovėjęs S. Bagranskio malūnas ne tik malė miltus, bet ir aprūpindavo Prienų miestą elektra. Daugiau nei prieš du šimtus metų jo pajėgumus sustiprino nuo Revuonos upelio per parką nuvesta upelio atšaka. Geros kokybės vanduo buvo naudojamas Goldšteino, vėliau B.Šakovo vadovaujamo bravoro alaus gamyboje. Šį alų vertino netgi Anglijos karalienė. Vanduo kibirais buvo nešamas į Prienų gydytojo Juozo Brundzos vaistinę vaistų gamybai.
Šios pavardės iki šiol minimos Prienuose, to meto pažangūs žmonės padarė didelę įtaką miesto raidai, todėl žygio metu aptarti su jų asmenybėmis, šeimomis ir skaudžiomis dramomis susiję gyvenimo epizodai, kurie liudija juos buvus Lietuvos bei Prienų patriotais.
Prie Revuonos šaltinio parke pasidalinta dviem šiuolaikinėmis stebuklingų pagijimų istorijomis apie žmones, kurie, neturėdami ko prarasti, gėrė šio šaltinio vandenį, ir jų savijauta pagerėjo. A.Sakalauskas atkreipė dėmesį į tai, kad visi Prienų upeliai teka į rytus, į Saulę. Mitologijoje toks gyvasis vanduo laikomas gydančiu, šventu, stebuklingu.
Žygeiviai, rieškučiomis pasisėmę šio šaltinio vandens, patvirtino: gerti skanus, be juntamų priemaišų. Upelį maitinančių šaltinių vanduo ir šiandien sulaukia pačių geriausių atsiliepimų, yra gausiai vartojamas namų ūkiuose. Revuonos gatvėje žygeiviai matė ne vieną vairuotoją, stabtelėjusį pasisemti lankomiausio šaltinio vandens.
Keliauninkai savaip pagerbė Revuonos upelį ir jo šaltinius. Meninę gyslelę turinti žygeivė Jolanta Imbrasienė neatsitiktinai prie kiekvieno pakabino pačios nupintus, gamtoje suyrančius vainikėlius. Pasirodo, kad mūsų protėviai, tokiu būdu atnašaudami, prašydavo vandens apsaugos nuo žaibų.

Slepiami po žeme, nuodijami teršalais skuba į Nemuną
Pačiame mieste Revuonos upelis nemažą atkarpą prateka požeminiu vamzdžiu, kai kuriose vietose sraunia jėga vėl iškildamas į paviršių. Žygeiviai aplankė „Žiburio“ kalnelį, kur likę nematomi, bet jaučiami pirmosios gimnazijos įkūrėjo P. Martišiaus, mūsų krašto poeto J.Marcinkevičiaus įspausti pėdsakai. Šioje vietoje krūmokšniais apaugusia griova upelis įteka į Nemuną. Išsukę iš Kęstučio gatvės taku už bažnyčios ir šlaitu nusileidę žemyn keliauninkai turėjo retą progą iš vietinių gyventojų kiemų pasižvalgyti į tą vietą, kurioje Revuona susijungia su nuo kito šlaito atbėgančiu Bevardžiu upeliu.
Jų santakoje gyvenantys žmonės gražiai susitvarkę pakrantes, ir didįjį Prienų potvynį iki pastatant Kauno HE, kuomet iš apsemtų namų teko išplaukti valtimi, jiems primena tik senos fotografijos. Tačiau paupio gyventojai jau keletą metų kenčia nuo ore tvyrančio stipraus naftos junginių kvapo, plika akimi matomos vandens paviršiuje raibuliuojančios teršalų dėmės. Pasak informuotų žmonių, taršos šaltinis grunte dar nenustatytas, nors tam sutelktos aplinkosaugininkų pajėgos ir atlikti keli gręžiniai.

Atminties sunaikinti neįmanoma…
M.Valančiaus ir S.Nėries, Sporto gatvėmis maršrutas veda prie „Žiburio“ gimnazijos, kuri pastatyta 1956 metais, sudegus senajai gimnazijai, buvusių liuteronų kapinių ir partizanų palaidojimų vietoje. Stovime prie stadiono tvoros, toje vietoje, kur po kojomis iš Kauno gatvės kvartalo atiteka į vamzdį sukištas tas pats Bevardis upelis. Išgirstame archyvinius liudijimus, paremtus ir vietinių gyventojų prisiminimais, jog šalia šio upelio išraustoje tranšėjoje buvo užversti nužudytų partizanų palaikai. Nepriklausomoje Lietuvoje partizanų kapavietė įrašyta į Kultūros paveldo registrą ir saugoma valstybės. V.Bielevičienė ir J.Jurkevičienė iš dviejų skirtingų šaltinių patvirtina šio, ilgai laikyto bevardžiu, upelio vardą – Viganis. Pacituotas šviesios atminties prienietis Juozas Šadzevičius, savo atsiminimuose jis yra užsiminęs apie pievas prie upelio, plytėjusias Kauno gatvėje, kurias kitados vadindavę „viganėmis“.
Vaizdingomis Nemuno pakrantėmis pro sutvarkytą pasivaikščiojimų erdvę atsiduriame netoli Mielupio upelio žiočių, ties buvusiomis kareivinėmis. Su Mielupiu siejama Prienų miesto pradžia, yra spėjimų, jog čia galėjo stovėti senasis dvaras, vėliau paplautas Nemuno. Užfiksuoti liudijimai, kad vietiniai prie upelio savo ūkio reikmėms kasdavo kreidą, o iki I Pasaulinio karo jo vandeniu gydydavo akis.

Projekto rezultatas – stogastulpiai su upelių vardais
Tai toli gražu ne visos upelių porinamos istorijos, kurias žygio metu iš užmaršties vėl prikėlė „Anties sodo“ bendruomenė, vykdydama projektą, kuris finansuojamas Prienų rajono savivaldybės lėšomis pagal nevyriausybinių organizacijų rėmimo programą. Siekdama aktualizuoti Prienų krašto identitetą, prisidėti prie turizmo skatinimo veiklų, pagal projektą bendruomenė kartu su partnere VšĮ „Meninė drožyba“ dar šiemet buvo numačiusi prie Revuonos upelio ir jo atšakos bei Mielupio upelio pastatyti tris stogastulpius su vandenvardžiais ir pagrindinėmis upelių charakteristikomis informacinėse lentelėse. Laikydamiesi tautinio paveldo ir etninės kultūros reikalavimų, šiuos atminties ženklus pagamino medžio skulptoriaus Algimanto Sakalausko vadovaujami drožėjai.
Vanduo yra gyvybės pagrindas, nuo seniausių laikų žmonės gyveno gamtos apsuptyje, gerbė jos reiškinius ir išteklius. Todėl, pasak bendruomenės pirmininkės J.Jurkevičienės, atrodė natūralu upelius įvardinti medyje ir tam pasirinkti UNESCO saugomo nematerialaus kultūros paveldo formą – kryždirbystę.
VšĮ „Medžio drožėjai“ vadovo A.Sakalausko teigimu, savo geometrinėmis formomis gamtą atkartojantys koplytstulpiai ir stogastulpiai lietuvių tautos gyvenime labai svarbūs dėl stipraus energetinio ir apsauginio poveikio, todėl užkariautojai ne kartą draudė juos statyti. Kaip bebūtų keista, ir šiomis dienomis šie liaudies architektūros dirbiniai ne visur yra pageidaujami ir tremiami į modernėjančių miestų pakraščius.
Dėl tam tikrų priežasčių stogastulpiai šį rudenį nebuvo pastatyti dar prieš kelis mėnesius jiems parinktose vietose. Kol vyksta diskusijos su atsakingais asmenimis, derinami žemės panaudos klausimai, jie gulės dirbtuvėse. Bet žygio metu stogastulpiai upelių pakrantėse atidengti simboliškai, leidžiant visuomenės atstovams iš brėžinių susidaryti savo nuomonę apie meninę, reprezentacinę ir patyriminę jų vertę.

Upeliai vienija žmones!
Bendruomenės pirmininkė Joalita Jurkevičienė pasakojo, kad vieną iš stogastulpių ketinta atidengti prieniečio geologo hab. m. dr. Algirdo Klimo vardu. Būtent jo monografija „Nemuno slėnio fragmento ties Prienais šaltiniai ir upeliai“, parašyta beveik prieš dvidešimt metų, jai sužadino smalsumą artimiau pažinti miesto upelius, parengti jų aktualizavimui ir išsaugojimui skirtą projektą.
Jau vėliau žygeiviams geriant arbatą lauke, bendruomenės „Anties sodas“ lauko erdvėje, Joalita prasitarė apie tai, kad susidomėjimą upeliais įkvėpė gyvenamoji aplinka. Kaimynams iš daugiabučių namų Vytauto gatvėje kėlė susirūpinimą apleistos šalia tekančio Revuonos upelio pakrantės, seno tiltelio būklė, todėl susitarę sutvarkė teritoriją, kurioje smagu susirinkti tokiomis, kaip ši, ir kitomis progomis. Prieš susiburdami prie upelio pakrantėje paruoštų vaišių, žygeiviai mazgojosi rankas upelio vandeniu, šluostėsi lininiu rankšluosčiu, visi drauge dainavo senovinę liaudies dainą apie upelį. O išskirstė kas sau, pripažinę, kad upeliai riša ir vienija žmones!
Dalė Lazauskienė
Daugiau nuotraukų: www.facebook.com/laikrastisgyvenimas