Dovana dzūkams ir į juos palinkusiems 2023-iesiems, Dzūkijos metams, nueinant

„…tu užuovėją turi eilių tyloj prie dzūkų upių…“ (Leonardas Gutauskas)

Talentinga, ne vien mažųjų skaitytojų mylima poetė, dramaturgė, vertėja Violeta Palčinskaitė yra sakiusi, kad jai patinka vertėjos darbas, nes versti geras knygas dažnai yra daug prasmingiau nei rašyti naujas, nes negali būti tikras dėl jų vertės. Tą patį tinka ištarti ir apie laiškus – užuot rašius savuosius verčiau priminti ir pasiūlyti talentingų autorių kūrybą.
Neseniai skaitytojus pasiekė „Laiškai iš Mardasavo“. Tai – tikro dzūko Juozo Žitkausko vadovaujamos leidyklos „Slinktys“ gražiai išleista trijų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – Leonardo Gutausko, Povilo Ričardo Vaitiekūno ir Valentino Sventicko – knyga. Joje – dar neskelbti dailininko ir rašytojo L. Gutausko eilėraščiai, dailininko P. R. Vaitiekūno piešiniai, literatūros kritiko ir rašytojo, knygos sudarytojo V. Sventicko esė. Pratarmėje jis pažymi, kad Mardasave šie menininkai yra „atėjūnai“, bet visų trijų kūryboje dainingoji Dzūkija užima svarbią vietą. Knygos idėja kilo tvarkant L. Gutausko literatūrinį palikimą, skaitant su šiuo kraštu susijusią kūrybą. Ne vienas eilėraštis skirtas Zervynose gyvenusiam bičiuliui, rašytojui, taip pat Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, Juozui Apučiui, upėms Ūlai, Merkiui. O kad Mardasavas Gutauskui tapo savu, byloja ir ne vienas dzūkiškas žodis jo eilėraščiuose.
Knygoje – dvidešimt trys gyvenimą Dzūkijoje atspindintys dailininko P. R. Vaitiekūno piešiniai (atlikti tušu ir pieštuku). Juose regime kaimo žmonių kasdienybę, darbus, juos supančią aplinką.
Trečiojoje „Laiškų iš Mardasavo“ dalyje – knygos sudarytojo Valentino Sventicko trumpi esė. Juose – žvilgsnis į rašytoją Juozą Aputį, skulptorių Vytautą Šibailą, daugybę senųjų dzūkų dainų mokėjusį ir visokiausių pasakojimų žinojusį mardasaviškį Petrą Zalanską bei šios knygos bendraautorių Leonardą Gutauską.
Būdamas su dzūkais negali nepajusti to krašto žmonių tikrumo, širdingumo, todėl nė pastangų nereikia, kad norėtum tapatintis su jais – bandytum kaip jie dainuoti, vaišinti ir net dzūkuoti. Matyt, taip ar panašiai nutiko ir trims talentingiems Mardasavo „atėjūnams“, gražių dovanų negailintiems ne vien Dzūkijai, o visiems, kam rūpi tai, kuo savo mažoje Lietuvoje mes esame dideli ir turtingi, kuo panašūs ir kuo skirtingi.
Genovaitė