„Svarbiausia – supratimas ir pasitikėjimas vienas kitu…“

Praėjusį šeštadienį Bronė ir Albinas Kederiai iš Paverknių kaimo minėjo Deimantines santuokos metines.
Gyvenimas juos suvedė giminių krikštynose. Bronė iš vienos, Albinas iš kitos pusės buvo pakviesti būti kūmais. Humoro nestokojantis Albinas Kederys, prisimindamas pažinties pradžią, pajuokauja, jog jau tada iš mažojo Algirduko pakelto pirštuko supratęs, kad krikštatėviams reiks ženytis. Taip, matyt, į akį jam kritusi Bronelė. Bet iki susirašymo Prienuose ir santuokos įžadų priėmimo Birštono bažnyčioje dar buvo pusantrų metų draugystės, minant dviračiu iš Kernuvių kaimo į Paverknius. Bronė buvo penktas ir jauniausias vaikas šeimoje, tad Albinas, kuris tarp aštuonių sesių ir brolių taip pat buvo jauniausias, atėjo į žentus.
Šiandien su prieš 60 metų švenčiant jų kuklias, prie žibalinės lempos nedidelėje tėvų troboje vykusias vestuves kartu buvusiais artimaisiais, jie jau gali pasikalbėti tik mintimis. Bet savu gyvenimu nesiskundžia, nors jame ir buvo visko. Gyvenimas, pasak sukaktuvininkų, buvo ir yra gražus. Tik su akyse sublizgusiomis ašaromis abu apgailestauja, kad labai jau greitai bėga laikas. Ir kuo toliau, tuo greičiau. Ir tik atmintis primena, kad gyvenime tiek visko būta. Kita vertus, nėra ko liūdėti, nes ta atmintis graži: ir jų, ir vaikų bei anūkų prisiminimuose.
Tėvų džiaugsmas – gražiai ir darniai gyvenantys visi penki vaikai, vietą gyvenime suradę devyni anūkai, savo klegesiu bei šiluma namus užpildantys vienuolika proanūkių. Vaikų laimė tame, kad jie turi nuostabius, juos mylinčius ir labai jais besirūpinusius tėvus, kad turėjo ir turi pavyzdį, kaip gyventi, kaip vertinti tai, ką turi, ir branginti tuos, kurie yra šalia.
– Net ir kai kurie draugai mums pavydi, kai pasakojam apie savo vaikystę, paauglystės metus. Mūsų patirtys – nuostabios, – sako dukra Irena.
Jai pritaria ir Dalia, kartu nuklysdama į tą laiką, kai dar gyveno kartu su seneliais, kai močiutė leisdavo medinėje nekočioje kartu minkyti tešlą pyragams, o paskui prašydavo netrankyti durų, kad pyragai gražiai iškiltų. Kaip ir smarkiai nelakstyti, kad neišpustytų patalams plėšomų plunksnų. Matė jos dar močiutę ir verpiančią, ir audžiančią. Pasak sesių, jų namai neatsiejami nuo kepamos duonos ir pyragų kvapo.
Žinoma, ir nuo žaidimų, bendro darbo. Visi pagal jėgas triūsė ir prie naujos trobos statybos, padėjo mamai ravėti kolūkines runkelių normas, rovė linus. Ūkiškai gyvenant vaikai turėjo ir pareigų. Tėtis dažnai būdavo prapuolęs darbuose kolūkyje, nes traktorininko darbo valandas per darbymečius nelabai kas skaičiuodavo. Be to, Albinui Kederiui buvo svetima mintis, kad jis gali nepadaryti pavesto darbo, tad vaikams kartais tekdavo ir tik su mama pavasarį bulves pasisodinti. Mama su arkliu ardavo, vaikai bulves mėtydavo į vagas.
– Pamatom kylant debesį, lekiam patys šieno vežti, kad nesulytų. Mama pavadovaudavo ir susitvarkydavom, – vis sugrįždamos į tuometinę kaimo kasdienybę pasakoja Irena su Dalia.
Beje, vėliau, jau sėdint prie šventinio stalo, kažkas pajuokauja, kad tėvukas dabar jau vadovavimą perleidęs tiems, kurie dirba vieną ar kitą darbą ir nesikiša, bet mamos ir močiutės visur pilna.
– Tai, kad jūs vis manęs klausiat, kaip daryti, – juokaudama atsikerta Bronė Kederienė.
Prisiminus darbus, vaikų klausiu, ar nebuvo sunku? Sesės sako, kad ne, nes visi buvo apglostyti, mamos skaniai pavalgydinti, tėtės su rogėmis nuvežami į Užgavėnių šventes mokykloje, pavėžinami traktoriumi. Tuos pasivažinėjimus prisimena ir mama. Būdavo, kad kai netoliese ant kalno tėtukas ardavo, vaikai nubėgdavo, kad pavažinėtų.
– Besėdėdami kabinoje užmiega. Tėvas parneša namo, kiek pramiega ir vėl, žiūrėk, jau lipa kalnan, – smagių prisiminimų pynę papildo Bronė Kederienė, dar prisimindama, kad dėl to, jog Kederiai, kai tik galėdavo, visada būdavo kartu, ji turėjo pravardę – Kederio prikabinėtoja. (Tokia anuomet buvo traktorininko padėjėjo pareigybė).
Kederių vaikams jų draugai galėjo tik pavydėti, kad jų tėtė, visą dieną dirbęs su traktoriumi, grįžęs vakare su jais dar skiniuko eidavo ar įsijungdavo į kitus žaidimus. O ir vėliau, kai dukros Rasa, Dalia ir Irena išaugo į paneles ir į namus pradėjo užsukti būsimi žentai, Albinas Kederys mielai įsijungdavo į lenktynes, kas greičiau nubėgs iki Verknės.
Dalia su Irena prisimena ir tuos momentus, kai tėvelis jiems suteikdavo progą bent trumpam pasijusti turtingiems. Parsinešęs atlyginimą, vakare padalindavo vaikams po 10 rublių, o ryte gražiai patardavo geriau atiduoti mamai.
– Atiduodavom, nes žinojom, kad, kai reikės ir išgalės, tėvai atsilieps į prašymą. Smagu būdavo vien dėl to, kad jau buvom palaikę pinigėlį. Tėtė iš darbo dažnai grįždavo ir su pilnomis kišenėmis bambonkių, tad mes nors ir buvom kaimietukai, bet buvom lepinami, – šiltai prisimena sesės.
Augdami, o ir vėliau vaikai matė ir gražų tėvų bendrystės su kaimynais pavyzdį. 42 metus dirbęs traktorininku Albinas Kederys visada suardavo ir kaimynų sklypus, patalkindavo kituose darbuose. Ištikus bėdai, skubėdavo į pagalbą ir naktį.
– O kaip gražiai visi kaimynai švęsdavo šventes, ypač Užgavėnes. Rinkdavosi tai viename, tai kitame kieme, susėdę į roges ar vežimą kildavo ir į kalną, į Būdas, kur suburdavo dar didesnį būrį. Tėvukas visada vesdavo dainas, taip mėgo dainuoti, kad net paskui arklį eidamas ariant dainuodavo. Šiandien jau, deja, nėra nei Baranauskų, nei Pucilauskų, nei Banišauskų su kuriais siejo nuoširdi bendrystė. Paverkniuose iš senųjų gyventojų belikę tik Daukševičiai.
Tokie gražūs santykiai su aplinkiniais ir, žinoma, tarpusavyje mums buvo ir yra tikriausias pavyzdys, kaip turime gyventi, – sako vyriausiojo iš vaikų, sūnaus Romo žmona Angelė, pridurdama, kad jos su Daiva, kito sūnaus Sauliaus žmona, nėra girdėjusios, kad tėvukai jas, marčias, būtų pavadinę dideliais vardais.
Patys gyvenime remdamiesi pečiais ir širdimi vienas į kitą, net ir verkę iš skausmo ar džiaugsmo kartu, – Bronė ir Albinas Kederiai šito mokė ir moko vaikus ir anūkus.
– Svarbiausia – supratimas, pasitikėjimas vienas kitu. Svarbu, kad namuose viešpatautų ramybė, viltis ir šviesa, – vienu balsu tvirtina Kederiai.
Ir viešpatauja. Kitaip argi stovėtų viename iš kambarių nuolat ištiesti stalai, prie kurių dažnai susiburia šeimyna. O ji nemaža – jei visi, tai jų jau trisdešimt aštuoni. Deimantinėse vestuvėse kelių trūko, negalėjo grįžt iš užsienio, bet tiek, kiek buvo, vos sutilpo vienu metu susėsti prie stalų. Bet, pasak Albino Kederio, ne bėda, vietos visiems užteks, tegul tik gausėja gretos. Atsirado nauja vieta šventėms.
– Vėlgi tėvuko sumanyta, – sako Irena.
Kaip tik karantino dėl Covid-19 metu būta jos jubiliejinio gimtadienio. Manė nešvęsti, bet tėvukas nesutiko. Jam gimė mintis iškraustyt kluoną ir jame švęsti. Ir šventė buvo fantastiška. Kadangi erdvė – klojimas, tai pasibuvimui buvo pasirinkta ir atitinkama tema. Visi tapo kaubojais. Buvo ir žirgai, ir dainos, žaidimai, viktorinos. Lydėjo ir šmaikštūs prisiminimai.
Prisiminimai, tarsi šalia namų tekanti Verknė, liejosi ir praėjusį šeštadienį. Šventę pradėjo iš rankų į rankas perduodami degančią ugnelę ir sakydami linkėjimus. Vėliau nuklydo į prisiminimus, ypač anūkai, leidę vasaras, ir ne tik, su gandrais senelių sodyboje ir pradėję pažinti gyvenimą kaime. Na, o patys mažiausieji, taip pat radę savo užsiėmimus, smagiai klegėjo kieme. Kas žagarėlius rinko, kas lentukę, kaip diedukas, kalė…
Taigi gyvenimas Paverkniuose tęsiasi ir tęsis, nes Bronės ir Albino Kederių pasodinto giminės medžio šaknys tvirtos, o jo šakos ir atžalos gražiai stiebiasi į saulę.
Ramutė Šimukauskaitė