Parodoje „Laikom frontą“ apsilankė Prienų moksleiviai

Spalio, lapkričio mėnesiais Prienų krašto muziejuje buvo eksponuojama paroda „Laikom frontą“, skirta mūsų krašto partizano, politinio kalinio, dimisijos kapitono, ilgamečio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko, Prienų garbės piliečio Antano Lukšos-Arūno 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Moksleiviams Antano Lukšos gyvenimo istoriją, įamžintą parodoje „Laikom frontą“, pasakojo parodos kūrėja Ramunė Driaučiūnaitė.

Prieš parodai iškeliaujant į tolimesnę kelionę po Lietuvą, lapkričio 9 dieną netradicinės pamokos metu ją aplankė gausus būrys moksleivių, turėjusių išskirtinę galimybę Antano Lukšos gyvenimo istoriją išgirsti iš parodos autorės, Okupacijų, genocido ir laisvės kovų muziejaus direktorės Ramunės Driaučiūnaitės ir pačio A. Lukšos dukters Dalios Lukšaitės-Maciukevičienės lūpų.
Paroda, kaip ir žmogaus gyvenimas, prasideda nuo šeimos, o Lukšų šeima buvo didelė ir gausi, mat Simanas Lukša (A. Lukšos tėvas) užaugino septynias atžalas. Su pirmąja žmona Simanas susilaukė trijų vaikų: Marijos, Angelės ir Vincento, tačiau mirus pirmajai žmonai, Simanas vedė antrąjį kartą ir su žmona Ona Vilkaite-Lukšiene susilaukė dar keturių sūnų: Jurgio, Juozo, Antano ir Stasio. Pasak Dalios Lukšaitės, O. Vilkaitė-Lukšienė buvo nusprendusi, jog visi vaikai privalo gerai mokytis, įstoti į universitetus ir duoną pelnyti iš aukštojo mokslo, o vyriausias Vincentas turėjo pasilikti ūkininkauti.

Antano Lukšos dukra Dalia moksleiviams pademonstravo Lukšų šeimos išlikusius dokumentus, asmeninius daiktus.

Kaip motina pasakė, taip ir buvo. Baigęs gimnaziją, A. Lukša įstojo į Kauno mokytojų seminariją, 1942–1943 metais studijavo Kauno universiteto Statybos fakulteto geodezijos skyriuje, o 1944 m. jau gavo ir mokytojo darbą. Tačiau, kaip yra sakęs pats A. Lukša, visus tos kartos planus ir svajones pakeitė karas… Taigi, kaip pasakojo parodos rengėja R. Driaučiūnaitė, prasidėjus tam sunkiajam laikotarpiui, kai žmonės turėjo rinktis, ką daryti: susidėti su okupantais ir turėti galimybę mokytis bei siekti karjeros ar pasipriešinti, keturi broliai pasirinko kovoti už tėvynę, o tas pasirinkimas nulėmė visos Lukšų šeimos likimą.
Anot R. Driaučiūnaitės, Lukšų šeimos vyrams teko kovoti išties labai sunkiu ankstyvuoju partizaninio karo laikotarpiu, kai partizanai buvo žiauriai persekiojami ir baudžiami. Tų bausmių neišvengė ir Lukšų šeima, kuriai patys sunkiausi metai buvo 1947-ieji. Tais metais žuvo du Antano broliai Jurgis ir Stasys, neatsigavęs po sūnų žūčių mirė ir tėvas Simanas, suimtas, žiauriai tardomas ir 25 metų katargos bei 5 metų teisių suvaržymo, kitaip tariant, tremties bausme nuteistas ir pats Antanas.
Lageriuose Antano vėl laukė kiekviena diena išbandymų ir išgyvenimo: badas, ligos, kriminalinių kalinių persekiojimas, nežmoniškas prižiūrėtojų elgesys ir katorginis darbas… Tačiau, kaip sakė R. Driaučiūnaitė, išgyventi tikriausiai padėjo jaunystė ir, kaip pats Antanas mini savo prisiminimuose, net ir tose juodžiausiose aplinkybėse sutiktas geras žmogus…
Kol Antanas kalėjo, Lietuvoje, kovodamas ir patekęs į pasalą, žuvo ir jo brolis Juozas, o mamelė, kaip mamą vadino Antanas, buvo priversta klajoti pas svetimus žmones, nes į namus grįžti buvo nesaugu. Juk ji buvo keturių partizanų sūnų mama… Pasak Okupacijų, genocido ir laisvės kovų muziejaus direktorės, galima tik pagalvoti, kokią kančią patyrė motina, netekusi savo sūnų. Visgi vėliau, saugumiečių atvesta į Kauną, kur buvo tardomas Antanas, susitikus su iškankintu, žiauriai sumuštu savo sūnumi, Ona Vilkaitė-Lukšienė neleido sau palūžti ir saugumiečiams neparodė nė vienos ašaros. Taigi, Antanui, kalint lageryje, mama buvo paskutinė viltis, kad jis sugrįš ir kad yra, kas jo laukia.
Ir iš tiesų 1956 m. jis sugrįžo į Lietuvą, kur jo laukė mama, kur reikėjo susikurti gyvenimą iš naujo. Čia jis sukūrė ir savo šeimą, su žmona susilaukė dukros Dalios ir sūnaus Kęstučio. O visas likęs jo gyvenimas susidėjo į vieną tikslą – įamžinti partizaninę kovą ateities kartoms. Daug pastangų Antanas paskyrė brolio Juozo palaikų paieškoms bei jo atminimo įamžinimui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos auginimui. Jam taip pat nepaprastai buvo svarbu kalbėti apie partizaninį karą jaunajai kartai, perduoti žinią, jog tai, kas įvyko, buvo ne atsitiktinis dalykas, o tūkstančio šeimų apsisprendimas ginti savo šalį. Juk, kaip savo prisiminimuose mini A. Lukša, priešas niekur nedingo, jis tik pakeitė savo kovos metodus…
Išklausę šios neeilinės mūsų krašto asmenybės parodoje įamžintą gyvenimo istoriją, nuopelnus Lietuvai ir įvertinimą, moksleiviai taip pat turėjo galimybę pamatyti Dalios Lukšaitės atvežtų iki šiol išlikusių ankstesnių Lukšų šeimos kartų, daugiausia Antano Lukšos, laišku, įvairių dokumentų, liudijančių apie Lukšų giminės persekiojimą, kitų asmeninių daiktų.
Beje, pati D. Lukšaitė atkreipė dėmesį, jog tie jauni vyrai, išėję į partizaninį karą, taip pat buvo savo tėvų vaikai, dažnu atveju studentai, jie taip pat buvo laisvi, gražiai dainavo ir šoko, tačiau atėjus lemiamam momentui priėmė vieningą sprendimą.
Rimantė Jančauskaitė