ILGĖS BIRŠTONE: LANKĖME AMŽINOJO POILSIO VIETAS

Po rudens lygiadienio dienoms vis trumpėjant, atslenka tamsos ir šešėlių metas. Nudirbę žemės ūkio darbus, nuėmę derlių mūsų protėviai prisimindavo Anapilin išėjusius bočius. Nematomi, bet jaučiami ir gerbiami, nes tikėta, kad nuo gamtos stichijų saugoja derlių, globoja gyvulius ir žmones. Rudeninis kapų lankymas – Ilgės. Senovinė mirusiųjų pagerbimo šventė. Visą mėnesį stengiamasi aplankyti visų giminaičių kapavietes, uždegti žvakutes. Šis laikotarpis prasidėdavo nuo rudens lygiadienio. Gyvieji lankydavo mirusius, žiebdavo žvakutes, atnešdavo maisto vėlėms. Ilgainiui maisto nešimo tradicija beveik nunyko, nors dar kai kur sutinkama pietų Lietuvos kaimeliuose.
Birštono kraštas didžiuojasi Matiešionių, Ivoniškių, Šilaičių, Punios, Birštono pilkapynais, Panemunių kapinynu. Tokia senųjų amžinojo poilsio vietų gausa atskleidžia čia klestėjusias stiprias bendruomenes. Pagarba amžinojo poilsio vietoms, jų šventumas, matyt, ir lėmė jų išlikimą.
Nemuno kilpų regioninio parko darbuotojos Viktorija Strampickaitė ir Rosita Dargienė, kultūrologė Rita Balsevičiūtė, viešindamos Birštono krašto gamtos ir kultūros vertybes, neužmiršta taip brangių mums tradicijų, stengiasi jas perduoti moksleiviams bei svečiams edukacinių pamokų, renginių metu. Šiais metais buvo nuspręsta Ilgių laikotarpiu aplankyti senąsias Birštono kapines ir neseniai atrastą Birštono pilkapyną. Spalio 25 dieną visi rinkomės prie Birštono senųjų kapinių. Nemuno kilpų regioninio parko darbuotojų parke jau laukė nemažas būrys žmonių. Savus darbus šalin pastūmę atskubėjo Lietuvos pensininkų sąjungos Birštono „Bočiai“ su vadove Julija Barutiene, sveikos gyvensenos klubo „Šilagėlė“ nariai su prezidente Aldona Žaliauskiene, Onkologinių ligonių draugijos Birštono skyriaus aktyvistai su vadove Vilijeta Šalomskiene, Birštono miesto istorijos žinovė, savarankiška gidė Aldona Milda Valatkienė, knygnešių istorijos bei mitologinių vietovių tyrėjas Burkvydas Kaluškevičius, Dainora Šaltienė, buvusi ilgametė Nemuno kilpų regioninio parko kultūrologė.
Renginį pradėjome Birštono senose kapinėse, kuriose ilsisi Nemuno pakrančių žmonės. Dainora Šaltienė pasakojo apie senąsias Birštono kapines, kuriose dažnai rinkdavo medžiagą. Ji visų nuostabai parodė Jurgio Kederio, mirusio 1956 metais, kapavietę su užrašu ant kryžiaus velioniui „Ilsėkis Praamžiaus Karalystėje“. Nors medinį kryžių radome jau nuvirtusį, tačiau išlikęs toks retas užrašas liudija protėvių pasaulėžiūrą. Čia sužinojome, kad Birštono kapinės yra aprašytos, darbą su mokiniais atliko mokytoja Daiva Jonikaitė-Snapienė.
Burkvydas Kaluškevičius su Aldona Milda Valatkiene pristatė  knygnešio Kajetono Sviderskio kapą. Degant žvakutėms, Burkvydas Kaluškevišius pasakojo apie nelengvą knygnešio gyvenimą. Reikia dėkoti Aldonai Mildai Valatkienei už nuolatinę kapavietės priežiūrą, Birštono miesto savivaldybei – už paminklo pastatymą.
Daugelis tautiečių nunešė sunkų kryžių į tolimąsias Sibiro platybes, kai kurie, nepakėlę naštos, nukrito pakelėje, nepasiekę baisios kelionės paskutinės stotelės, kiti gi atgulė amžinai šaltoje žemėje taip ir neišvydę žydro Lietuvos dangaus. Stipresnieji sugrįžo, tik, deja, ne visi turėjo galimybes pargabenti į Lietuvą artimųjų palaikus. Sugrįžusiųjų tremtinių sunkių kančių liudytoja Onutė Kurapkienė. Tai jos ir draugų dėka kapuose pastatytas kryžius su simboline kapaviete negrįžusiems tremtiniams. Žmonės čia uždega žvakutes savo giminaičiams, atgulusiems rūsčių Sibiro vėjų pustomoje žemėje. Onutė Kurapkienė padeklamavo eilėraštį svetur besiilsintiems tautiečiams.
Aplankėme kažkada tik Birštonan gydytis atvykusios Felicijos Machwitz kapą. Moteris, pasak amžininkų, kurorte stebuklingai pasveiko. Veikiausiai dar ją sužavėjo šio krašto gamta ir žmonės, nes užrašė savo turtą Birštono bažnyčiai. Paskutinis moters noras buvo būti palaidotai Birštone. Žmonės pasakoja, kad ji prisidėjo prie Birštono bažnyčios ir kapinių tvoros statybos.
Išėję iš kapų, netoli tvoros suradome vienišą, metaline tvorele aptvertą kapą. Čia ilsis ištekėjusii 55 metų moteris Antonie Schymanski Teller. Paminklo vokiškas užrašas skelbia „Viešpats gailestingas geriems ir ištikimiems žmonėms“. Ši palaidota moteris mergautine pavarde Teller, veikiausiai vokietė, galimai išpažinusi liuteronų tikėjimą, čia viešėjo ar gydėsi. Kurorto pacientė galėjo mirti nuo ligos, nebūtinai nusižudžiusi. Ko gero, ją, kaip kitątikę, palaidojo anapus tvoros, galimai buvusiose senose provoslavų kapinėse. Žmonės pasakoja, kad šioje parko dalyje yra buvę provoslavų kapai.
Legenda sako, kad čia dėl nelaimingos meilės nusišovusio čia viešėjusio karininko kapas. Gal jo kapas paprasčiausiai neišliko? Kas gali atsakyti į šias istorijos mįsles? Taigi, Birštono kapinės atskleidžia daug įdomių istorijų.
Aplankėme neseniai atrastą Birštono pilkapyną. Burkvydas Kaluškevičius, atradęs šiuos pilkapius pasitelkė mokslininkus savo duomenims patvirtinti. Pasirodo, kad niekam po parką bevaikštinėjusiam nė į galvą neatėjo, kad stovi protėvių kapinėse. Pagal dr. Vykintą Vaitkevičių, atrasta apie 13 pilkapių, būdingų IX-XI a. laikotarpiui. Pasak specialistų, pilkapių gali būti ir daugiau. Mes uždegėme žvakutes ant vieno iš pilkapių, tradiciškai palikome vėlėms raudonų obuoliukų, padainavome senovinių dainų. Dainora Šaltienė papasakojo, kaip ji atrado Žvėrinčiaus miške esančius pilkapius. Ji taip pat ieškojo archeologų pagalbos savo atradimui patvirtinti.
Senuoju papročiu kapų lankytojai pasivaišindavo. Dalydavosi maistu, palikdami ir vėlėms. Ilgainiui vaišės vykdavo namuose. Taigi Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos darbuotojos Viktorija, Rita, Rosita pakvietė į Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centrą pasivaišinti trūkažolės šaknų kava, pasidalinti mintimis ir žiniomis apie kapų lankymą, vėlių pagerbimo tradicijas.

Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė
Nuotraukų autorė Viktorija Strampickaitė

Vertimas
ANTONIE SCHYMANSKY GEB. TELLER / Herr thue wohl den guten und frommen Heren (Viešpats gailestingas geriems ir atsidavusiems žmonėms)