Darganotą dieną rankos nenusvyra

Išaušo prieš mėnesį suplanuotas talkos rytas. Birštono bočiai su įrankiais rankose stoviniavo prie „IKI“ ir laukė pragiedrulių. Susirinko visi iki vieno. Jeigu numatyta, bus ir padaryta. Mirusiųjų prisiminimas ir pagerbimas mums tapo priederme ir gerų darbų tąsa nuo 2006 metų, kai mus šiam tikslui subūrė „Bočių“ bendrijos įkūrėja ir gamtos grožio puoselėtoja Teresė Murauskaitė.
Geriausia tai, kad nelyja. Ir vieni kitus ragindami lipome į laukiančius automobilius. Vežėjai – Jonas Liuiza, Leonas Barutis, Vytautas Klimavičius, Jonas Marčiulionis ir Raimondas Mikėnas – priglaudė talkininkus ir jų poilges darbo priemones. Visiems ruseno viltis, jeigu ir neprašvis saulutė iš po debesų, svarbu tik nelytų iš viršaus. Ir vėlei pro žaliuojančių žiemkenčių ir rapsų laukus riedėjome Gudakalnio kapinių link. Užverti varteliai bylojo kapų ramybę ir skendinčiame rūke nesimatė už upės menamo Ožkų pečiaus. Nuo vasaros suaugusios, suvešėjusios viksvos trukdė darbų spartą, pančiojo grėblius ir kauptukus. Jeigu nors kartą per metus čia pašeimininkautų šienpjoviai, talkininkų darbas būtų daug lengvesnis. Nuo kapų kauburėlių nupešėme žoles, nugriebėme lapus, lyg raganų plaukus iškedenome susivijusias viksvas, uždegėme žvakeles ir susikaupėme maldai už tuos, kurie čia ilsisi.
Nelijo, bet kopimas į neįvažiuojamą kalną buvo slidus dėl šlapių, čežančių lapų. Laikydamiesi už medžių šakų ir vieni kitų, yrėmės į priekį. Kaip gera, mes vėl įkopėme. Eilinį kartą nugalėjome sunkumus ir pro Nemajūnus pasukome į Panemunio kapinaites. Pušų gojynėlis mums moja iš tolo. Čia mus pasitinka šią vasarą „Bočių“ bendrijos nario Jono Algirdo Vilkaičio iniciatyva ir mūsų bendromis pastangomis pastatytas Rūpintojėlis. Jis nenusiminęs, tik susimąstęs – gal apie čia besiilsinčiuosius, o gal ir apie mus, nestokojančius geros valios darganotu metu daryti kilnius darbus. Panemunio kapinėse nerasi kapo žymės kauburėlio, palinkusio kryžiaus ar paminklinio luito. Dar pavasarį mūsų iškirsti šabakštynai neatžėlę, viena kita šaka, vėjo nugenėta, nukritusi, tai ir visa triūsa. Pasimeldę už čia besiilsinčiuosius, žvelgdami su nerimu į dangų, kad tik nepratrūktų lietus, sukame į Nemajūnų kapines.
Savo lankymo misiją pradedame nuo Stanislovo Moravskio – žymaus lietuvių dvarininko, aristokrato, gydytojo, etnografo, keliautojo, rašytojo, poeto, teisininko, filantropo koplyčios, kurioje jis ilsisi nuo 1853 metų. Prisimename kiekvienais metais visuomenėje minimus, jo kūrybai ir gyvenimui skirtus teminius skaitymus ir džiaugiamės galėdami prisiglausti prie šio žmogaus ištakų. „Kas ta šalis?“ – tai klausimas, į kurį St. Moravskis atsakė knygoje „Nuo Merkinės iki Kauno“. Uždegę žvakeles jo atminimui, čia pat, prie koplyčios kampo, nusilenkiame čia besiilsinčiai buvusiai bendrijos narei Onai Bunevičiūtei, sustojame prie Juozo Šleikaus kapo. Esame dėkingi už jo knygą „Birštono muziejus. Birštono kurorto istorijos apžvalga“, reprezentuojančią Birštoną. Yra sakoma, kad žmogus gyvas iki tol, kol kalbame apie jį, mename jo darbus. Kiek paėję nusilenkiame buvusiems mūsų bendrijos nariams Juzefai ir Alfonsui Gabrilevičiams, mename juos, kaip mūsų krašto verslo pradininkus, uolius krikščionis.
Nelyja. Vis dar nelyja. Sustojame prie buvusio LRS nario Juozo Palionio kapo. Minime jį už gerus darbus, jo pagalbą, vykdant mūsų bendrijos veiklą, jo pritarimą atgaivinti Panemunio kapų atminimą, apgailestaujame dėl jo tragiško likimo, gėrimės prie jo kapo atsiradusia naujiena – kilnojamąja bibliotekėle su A.Palionio iniciatyva išleistomis knygomis. Čia pat – ir mūsų buvusios narės Rimos Jadvygos Stabinskės amžinojo poilsio vieta, čia užversta jos gyvenimo knyga – patirtis liaudies medicinos pažinime. Niekada nepraeiname pro Antano Seiliaus, mūsų bendrijos nario, choro „Sidabrinė gija“ dainininko, kapą nenusilenkę jam. Minutėlei sustojame mūsų pavadintame „Skausmo kalnelyje“, kur ilsisi mūsų bendražygės Aldonos Mildos artimieji, patys brangiausi žmonės: sūnus, vyras ir motulė. Mūsų buvimas ją guodžia.
Jau dangus žada pratrūkti, ir mes skubame prie nusipelniusio Lietuvai žmogaus Elijošiaus Nonevičiaus-Nonio (1863–1931) – žymaus veterinaro, bakteriologo, aktyvaus visuomenės veikėjo, kaimo žmonių švietėjo ir pagalbininko kapo. Kiek tolėliau susiburiame prie mūsų bendrijos narės, poetės, mokytojos Onos Valerijos Grybauskienės kapo. Jos amžinojo poilsio vietoje atversta knyga su jos poezijos posmais ir giliomis mintimis. Mes mename ją, deklamuojančią poeto eiles prie Justino Marcinkevičiaus kapo, o 2021 m. vykusioje Jurginų šventėje oficialiai tituluotą Jurginų lyrike. Lietus nerimsta ir pradeda smarkiau lašnoti, kai stovime prie Adomo Dominyko Bartuševičiaus (g. 1838 m.) atminimo vietos. Jis – Panemunio dvaro šeimininkas ir vienas iš Birštono kurorto įkūrėjų. Žymių žmonių pėdos išlikusios šimtmečius, ir mes lenkėmės jiems visiems, uždegėme atminimo žvakeles, sukalbėjome maldas. Lietus mūsų beveik nepagavo, jau sėdome į automobilius, kai jis įkyriai barbeno į automobilių stiklus.
Mūsų šaunūs talkininkai – Lina Danilovienė, Laima Karoblytė, Irena Šuliauskienė, Jonas Liuiza, Vera Žilinskienė, Jonas Vilkaitis, Lygija Rukienė, Alfonsas Rukas, Elena Ozemblauskienė, Leonas Barutis, Danutė Marčiulionienė, Jonas Marčiulionis, Aldona Milda Valatkienė ir Vytautas Klimavičius – nuotaikingai nusiteikę ir nepavargę, po gerų darbų akcijos buvo sutikti kavinėje „Klėtis“ ir pavaišinti gardžiais cepelinais. Nespėjo mūsų sulyti, nespėjome sušalti, draugiškai papietavę, pasidžiaugę bendryste, sugrįžome į jau šildomus mūsų būstus.
Spalio 26 d. su darželio „Vyturėlis“ vaikučiais, vadovaujami Dizaino studijos vadovės Vilmos Krasauskienės, aplankėme Birštono miesto kapines, uždegėme žvakeles čia besiilsintiems, sustojome prie Povilo Sakalausko, knygnešio Kajetono Sviderskio, tremtinio, šių kapų bažnyčios statybos ir kapinių tvoros fundatorės  Felicjos Machwitz kapų. Visų Šventųjų ir Vėlinių dienas mes būsime su savo artimaisiais savuose švytinčiuose Kapinių miestuose su mintimis apie išėjusius ANAPILIN mums brangius žmones.
Julija Barutienė, Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė