Lietuvos jaunųjų maltiečių vadove išrinkta prieniškė Rimgailė Brūzgaitė

Prieniškę Rimgailę Brūzgaitę Prienų krašto žmonės, ypač vyresnieji, pažįsta, kaip gerumo angeliuką, kuris į vienišų senolių namus atnešdavo ne tik karštos sriubos dubenėlį, bet ir džiaugsmo. O, kaip sakoma, nuoširdus, su meile atliekamas darbas niekada nelieka nepastebėtas. Kaip ir neliko nepastebėtas Rimgailės atsidavimas neatlygintinai veiklai, empatija kito žmogaus vienatvei ir skausmui, tad už savo nuoširdų rūpestį, pirmiausia – ne savimi, o kitu žmogumi, perspektyvią profesiją į savanorystę iškeitusi mergina neseniai buvo paskirta Lietuvos jaunųjų maltiečių vadove.

Lietuvos jaunųjų maltiečių vadove išrinkta iš Prienų kilusi Rimgailė Brūzgaitė.

– Rimgaile, rugsėjo mėnesį tapote Lietuvos jaunųjų maltiečių vadove, tačiau savanorystės džiaugsmą atradote visai netikėtai ir, galima sakyti, vėliau nei dauguma jaunų žmonių. Papasakokite, kaip apskritai susidomėjote savanoriška veikla ir kaip Jums sekėsi pačioje pradžioje.
– Tai, jog ateityje norėčiau padėti kitiems žmonėms, supratau baigusi mokyklą, o tas noras atvedė mane į kineziterapijos studijas Kauno kolegijoje. Studijos labai patiko, norėjosi įgyti dar daugiau praktikos, tad, dėstytojai pasiūlus savo laiką skirti savanorystei, mielai sutikau.
Pirmoji savanorystės patirtis buvo Kauno hospise, apie kurį tuomet nedaug ką žinojau. Deja, gerų norų ir entuziazmo vedina, tuomet neįvertinau, jog dirbant su čia gyvenančiais

Piligriminė kelionė į Lurdą tapo įsimintiniausia Rimgailės savanorystės patirtimi.

žmonėmis turi būti labai gerai pasirengęs ir psichologiškai, ir emociškai, mokėti padėti ne tik kitiems, bet ir sau, o aš tokia nebuvau… Tad labai greitai supratau, jog nesu pasiruošusi tokiai brandžiai ir giliai savanorystei.
Vėliau pabandžiau dar kartą ir taip atsidūriau Kauno parkinsono draugijoje, kurioje su Parkinsono liga sergančiais žmonėmis dalinausi studijose įgytomis žiniomis. Ši savanorystė buvo tarsi atgaiva sielai, norėjosi vis daugiau ir daugiau laiko praleisti su šia bendruomene. Mačiau, kaip jiems svarbu ir gera, kad jauni žmonės skiria savo laiką, kad jauniems žmonėms rūpi ir jie, nori padėti sergantiesiems, o šilti pokalbiai, įvairios mankštos, pasivaikščiojimai tik dar labiau skatino savo laisvą laiką skirti kitiems.
– O kaip atradote Jaunuosius maltiečius?
– Jaunieji maltiečiai mano gyvenime atsirado netikėtai. Čia ateiti mane paskatino jaunesnė sesuo Ainora. Ne vienerius metus mačiau, kaip ji kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį neša sriubą senelei ir kaip nuoširdžiai ja rūpinasi. Ainora ne tik rūpinosi vienišais senoliais, bet noriai įsitraukdavo ir į kitas Prienų Jaunųjų maltiečių veiklas. Tad vieną dieną pasiūlė kartu nueiti į maltiečių organizuojamą renginį. Iš pradžių galvojau: „O ką aš ten veiksiu? Juk ten susirinks moksleiviai, o aš jau studentė, mano amžiaus jaunuolių nebus…“. Bet juk vyresnė sesė turi palaikyti jaunesnę, todėl sutikau. Ten ir susipažinau su buvusia Lietuvos Jaunųjų maltiečių vadove Neringa, kuri pakvietė mane dalyvauti tarptautinėje jaunimo stovykloje Lenkijoje bei Jaunųjų maltiečių vasaros stovykloje. Ir, kaip sakoma, „kartą paragavus, negali sustot“, taip nutiko ir man.

Piligriminė kelionė į Lurdą tapo įsimintiniausia Rimgailės savanorystės patirtimi.

– Dauguma jaunuolių į savanorišką veiklą įsitraukia dar mokykloje. Jūsų atvejis kitoks. Kuo jus sužavėjo savanoriška veikla, jog, iš pradžių viską metusi, nusprendėte pabandyti dar kartą?
– Viskas prasidėjo nuo savanorystės Kauno parkinsono draugijoje. Ši patirtis manyje pasėjo gerumo sėklą, kurią norėjosi auginti ir puoselėti. O prisijungus prie Jaunųjų maltiečių, pamačiau, kiek daug galime gauti patys, duodami kitiems. Savanorystė – viena iš geriausių mokyklų gyvenime, o bendraudamas su skirtingomis tikslinėmis grupėmis, savo gyvenimo skrynią pripildai ne tik minkštųjų įgūdžių, tačiau ir gyvenimiškų pamokų…
Tik pradėjusi savanoriauti atradau savo stipriąsias ir gražiąsias savybes, išmokau priimti kitus, o mano gyvenimas prisipildė šviesių spalvų – užsimiršo sunkumai, dingo niūrios mintys. Kai supranti, kokias dovanas suteikia savanorystė, tada nesinori jos paleisti. Priešingai, norisi leistis gilyn, patirti ir atrasti kuo daugiau. Žinot, jaunam žmogui, kuris dar tik pradeda ieškoti savęs, nežino, kaip save įprasminti, tai puikus įrankis, leidžiantis suprasti, ką aš noriu nuveikti šioje žemėje, kokios mano stipriosios pusės, ką aš galiu duoti gyvenimui ir kokia yra mano misija..
– Prienuose savanoriavote 5-erius metus: ką naujo atradote ir supratote per šį laiką?
– Pirmiausia, pasikeitė mano pačios požiūris į gyvenimą – atrodo, jog gyvenimas įgavo naujų, šviesių spalvų, jis tapo tyresnis, jautresnis, nuoširdesnis, geresnis… Pamačiau, kaip savanorystė keičia jaunų žmonių gyvenimus: nedrąsius padrąsina, pasimetusiems parodo kelią, paklydusius sugrąžina į kelią, bijančius klysti moko nebijoti, užsidariusius savyje – atsiskleisti, nepasitikinčius savimi – pasitikėti, sužeistus – gydo. Išties, savanorystė jauniems žmonėms suteikia sparnus pabandyti, prisiliesti, dovanoti, išmokti, pajausti… Juk taip svarbu jauniems žmonėms parodyti, kad mes patys esame geresnio ir gražesnio rytojaus kūrėjai, kad dalijimasis gerumu augina dar didesnes gerumo sėklas, o, dovanodami laiką kitiems, mes patys augam.
– Savanoriaudama daug keliavote, sutikote daug naujų žmonių, išbandėte naujų dalykų: kokia patirtis Jums įsiminė labiausiai?
– Ko gero, labiausiai įsiminė piligriminė kelionė į Lurdą su neįgaliaisiais. Tai buvo stebuklų kupina kelionė, kurios metu daugybę dalykų atradau iš naujo. Lurdas – stebuklais garsėjantis Prancūzijos miestas, į kurį kartu su neįgaliaisiais, ligoniais tūkstančiai piligrimų plūsta melsti stebuklo, dvasinio, fizinio, emocinio ar psichologinio išgijimo. Ši kelionė parodė, kokie galime būti stiprūs kartu, kiek daug grožio galime patirti, kiek daug galime duoti vieni kitiems. Tokių kelionių metu supranti, kad gyvenime patys svarbiausi dalykai materialiai neišmatuojami. Visai nesvarbu, kokius sportinius batelius tu avi, kokiais prabangiais kvepalais kvėpinies ar turi naujausią „Iphone“ telefoną, svarbiausia yra tai, kiek tavyje yra meilės ir gėrio, kaip sugebi priimti kitokį ir kiek esi dėkingas gyvenimui, kiek jame sugebi pamatyti grožio. Svarbu, kiek padovanojai šypsenų, gražių žodžių ar apkabinimų žmonėms, kuriems galbūt tavo gerumo gestas suteiks stiprybės, ramybės, šviesos ar kiek daug gyvenime sukūrei draugysčių, bendrysčių, kurios praturtina abi puses.
– Visgi savanoriška veikla – tai ne tik prasmingo jaunystės kelio pradžia, naujos patirtys ir atradimai, bet ir iššūkiai. Su kokiais sunkumais čia tenka susidurti ir iš kur semiatės tiek vidinės stiprybės juos įveikti?
– Taip, iššūkių savanoriškoje veikloje taip pat netrūksta. Dažniausiai tai būna emociniai ir psichologiniai sunkumai. Mes, savanoriai, kone kasdien susiduriame su skurdu, negalia, bejėgiais žmonėmis ir su tomis gautomis emocijomis tenka gyventi toliau. Todėl labai svarbu, kad, tiesdamas pagalbą kitiems, ir pats nebūtum vienas – turėtum žmonių, su kuriais gali pasikalbėti, pasidalinti emocijomis, paprašyti patarimo.
– Jūsų gerumas, atsidavimas organizacijai neliko nepastebėtas, tad neseniai buvote išrinkta Lietuvos jaunųjų maltiečių vadove. Kokia dabar yra Jūsų misija ir pagrindinė atsakomybė organizacijoje?
– Pagrindinė mano atsakomybė – padėti veikti visoje Lietuvoje įsikūrusioms Jaunųjų maltiečių grupėms, užtikrinti sklandų jų darbą. O kalbant apie misiją, norėtųsi, jog kuo daugiau jaunų žmonių prisiliestų prie savanorystės ir turėtų galimybę gauti jos dovanas. Noriu, kad jauni žmonės ieškoti savo kelio ateitų į organizaciją ir čia atrastų savo stipriąsias puses, išmoktų priimti kitą, ištiesti pagalbos ranką tam, kam jos labiausiai reikia, nebijotų pasakyti gražų žodį, padovanoti šypseną, ar tiesiog apkabinimą. Žinau, kad jaunimas gražus ir šviesus, tik kartais pasiklysta, tad norisi pakviesti juos ieškoti to gražesnio, šviesesnio, prasmingesnio, dėkingesnio, daugiau meilės ir šilumos kupino gyvenimo. Juk kaip sakoma: „Sėkime gerumo sėklas kitiems, nes meilės vaisiai visada paliečia ir mūsų gyvenimus.“
– Pagal specialybę esate kineziterapeutė, tačiau paklausią ir perspektyvią specialybę nusprendėte iškeisti į nevyriausybinę organizaciją. Kiti turbūt pasakytų, kad kitoje srityje galėtumėte uždirbti daugiau. Galbūt turite ir kitokių ateities planų?
– Tikriausiai dauguma žmonių pasakytų, kad kitoje srityje galėčiau uždirbti daugiau, bet darbas nevyriausybinėje organizacijoje kartais negali būti įkainojamas jokiais pinigais. Todėl šiuo metu labiausiai noriu maksimaliai išnaudoti suteiktą galimybę būti Lietuvos Jaunųjų maltiečių vadove: augti kartu su organizacija, klysti, tobulėti, ieškoti, atrasti, kurti ir mėgautis gaunamais vaisiais.
– O svajonių? Pasidalinkite, apie ką šiais laikais svajoja gerumo ambasadoriai?
– Mano svajonės labai žemiškos. Noriu kuo didesniam jaunų žmonių būriui parodyti, kokia prasminga ir nuostabi gali būti neatlygintina veikla, kokius sparnus ji gali suteikti kiekvienam ir kiek daug grožio bei gėrio galime sukurti vieni kitiems. Reikia tik ateiti, pabandyti ir atrasti tas dovanas.
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė